Būgnoteka · lėkščių istorija · gamyba · garsas

LĖKŠTĖS: ISTORIJA, GAMYBA IR GARSAS

Nuo senovės bronzinių lėkštelių ir Osmanų mehter iki Zildjian, Paiste, Sabian, Stambulo meistrų ir šiuolaikinės gamybos. Kaip lydinys, profilis, svoris, varpelis, lankas, kalimas ir tekinimas pakeičia bronzos diską į muzikos instrumentą.

Pagrindinė mintis: lėkštės garsą lemia ne vien lydinys ir ne vien logotipas. Jį sukuria visa metalo, formos ir apdirbimo istorija.

Navigacija

ŠIO PUSLAPIO TURINYS

Tai didelis Būgnotekos skyrius. Gamintojų istorija dabar sudėta chronologiškai, kad matytųsi ne tik vardai, bet ir šeimų, meistrų, gamyklų bei technologijų ryšiai.

01 · PRIEŠ BŪGNŲ KOMPLEKTĄ

SENOSIOS LĖKŠČIŲ ŠAKNYS

Lėkštė nėra XX amžiaus būgnų komplekto išradimas. Ji priklauso daug senesnei idiofonų – instrumentų, kuriuose skamba pats instrumento korpusas – šeimai: garsą kuria pats vibruojantis metalas. Skirtingose Azijos, Artimųjų Rytų ir Viduržemio kultūrose randame mažų pirštinių lėkštelių, bronzinių porinių diskų, gongų ir kitų smūgiuojamų metalo instrumentų. Todėl prasmingiau kalbėti ne apie vieną „pirmąją lėkštę“, o apie kelias ilgai gyvavusias muzikinių metalo instrumentų tradicijas.

Bronzos disko logika: skydas ir lėkštė

Bronzos amžiaus (12-10a. p.K.) Yetholm tipo skydas(fotkė iš Londės Britų muziejaus). Centrinis iškilimas, koncentrinės briaunos ir plonas bronzos lakštas primena, kokio meistriškumo reikėjo formuojant didelius bronzinius diskus dar gerokai prieš modernią lėkštę.

Prie pačių ankstyviausių paralelių verta prisiminti bronzos amžiaus skydus. Jie, žinoma, buvo ne muzikos instrumentai, tačiau vizualiai ir technologiškai stebina panašumu į didelį bronzinį diską: plonas lakštas, centrinis iškilimas, koncentrinės briaunos, užlenktas kraštas ir ilgas kalimo procesas, kuriuo metalas pamažu įgauna formą bei standumą.

Svarbu neperlenkti lazdos: tai nereiškia, kad lėkštė „atsirado iš skydo“. Tikslesnė mintis kita – bronzos amžiaus meistrai jau valdė tą pačią medžiaginę problemą: kaip iš bronzos disko kalimu suformuoti ploną, elastingą, profiliuotą objektą. Ši technologinė logika labai gražiai paruošia dirvą vėlesnei muzikinių bronzos diskų istorijai.

Senos bronzinės lėkštės — V–VIII a. bronzinės lėkštės

Muziejiniai liudijimai: bronza skamba jau tūkstantmečius

Išlikę daiktai leidžia atsitraukti nuo legendų ir pažiūrėti į tikrą metalą. Senovės Graikijos, Romos ir Egipto lėkštės mažesnės už šiandienines būgnų komplekto lėkštes, tačiau jose jau atpažįstame tą patį principą: bronzos diską, centrinę išgaubą, laikymo vietą ir ilgai išliekantį metalinį rezonansą.

Senovės Graikijos bronzinių lėkštelių pora — Graikija, Peloponesas, V–IV a. pr. Kr. Bronzinės lėkštelės

Senovės Graikijos bronzinė lėkštė su įrašu — Apie 500–480 m. pr. Kr. bronzinė lėkštė su graikišku įrašu, Nacionalinis archeologijos muziejus Atėnuose.

Romėniškų bronzinių lėkštelių pora iš Pompėjos — I a. romėniškos bronzinės lėkštelės iš Pompėjos.

Senovės Egipto bronzinė lėkštė. Metalinių idiofonų – instrumentų, kuriuose skamba pats instrumento korpusas – istorija gerokai senesnė už šiuolaikinį būgnų komplektą.

Kodėl metalas?

Bronzinė lėkštė — Bronzos lėkštė iš muziejaus kolekcijos – medžiaga pati tampa garso šaltiniu.

Bronza ir kiti vario lydiniai yra patvarūs, tačiau pakankamai elastingi, kad po smūgio ilgai vibruotų. Skirtingai nuo membranos, plona metalo plokštė vienu metu palaiko daugybę lenkimo režimų, todėl jos garsas natūraliai yra tankus ir neharmoninis.

Istoriniams instrumentams svarbi ir medžiagos vertė: bronzos liejimas reikalavo technologinių žinių, kuro, žaliavų ir meistrystės. Tokie daiktai galėjo turėti ritualinę, karinę ar statuso reikšmę, ne vien muzikinę funkciją.

Borobuduro reljefas su lėkštelėmis — Borobuduro IX a. reljefo fotografija: šokėją lydi mušamųjų ir mažų lėkštelių ansamblis.

Svarbu: senosios Azijos lėkštės, Osmanų halile ir šiuolaikinė ride tipo lėkštė nėra vienos tiesios evoliucinės linijos pabaiga. Tai skirtingos tradicijos, kurios istorijoje susitiko, skolinosi idėjas ir vėliau buvo perinterpretuotos vakarietiškame orkestre bei būgnų komplekte.

02 · KARAS, CEREMONIJA IR ORKESTRAS

OSMANŲ MEHTER IR EUROPA

Vienas svarbiausių tiltų į vakarietišką lėkščių istoriją buvo Osmanų karinė muzika. Mehter ansambliuose skambėjo davul, zurna, trimitai, turkiškas pusmėnulis ir porinės lėkštės – halile. Jų paskirtis nebuvo subtilus fonas: stipri ataka ir ilgas metalinis spektras turėjo būti girdimi lauke, ceremonijoje ir kariuomenės kontekste.

Osmanų mehter ansamblis — Osmanų karinis mehter ansamblis, 1907 m.; matomos halile lėkštės, davul, zurna ir kiti instrumentai.

Osmanų halile lėkštės — XIX a. Osmanų halile – porinės lėkštės.

„Turkiška muzika“ Europoje

Istorinė lėkščių pora — Istorinė porinių lėkščių pora iš Berlyno Muzikos instrumentų muziejaus.

XVIII amžiuje Europos dvarų ir karinių kapelų susidomėjimas Janisarų skambesiu perkėlė didįjį būgną, trikampį ir lėkštes į vakarietišką orkestrinę spalvą. Mozartas „Die Entführung aus dem Serail“ naudojo tuomet su „turkišku“ stiliumi siejamą perkusinį koloritą, o Haydno „Karinėje“ simfonijoje ši spalva tapo sąmoningu efektu.

XIX amžiuje lėkštės tapo įprasta didelio orkestro dalimi. Čia jos daugiausia liko poriniu arba pakabinamu akcentiniu instrumentu – dar ne ta nuolat pulsą vedanti ride tipo lėkštė, kurią pažįstame iš džiazo.

Orkestrinės lėkštės 1917 — 1917 m. orkestrinių lėkščių iliustracija iš „Instruments of the Modern Symphony Orchestra“.

03 · FUNKCIJOS REVOLIUCIJA

KAIP LĖKŠTĖ TAPO BŪGNŲ KOMPLEKTO DALIMI

XX amžiaus pradžioje pasikeitė ne vien lėkščių dydžiai – pasikeitė jų muzikinė funkcija. Būgnų komplektas leido vienam muzikantui valdyti bosinį būgną, mažąjį būgną, tomus ir lėkštes. Lėkštė iš pavienio akcento pamažu virto laiko, frazės ir tekstūros instrumentu.

Low-boy → sock cymbal → hi-hat

Ankstyvos pedalinės porinės lėkštės buvo montuojamos labai žemai ir grojamos tiktais koja. Konstrukcijai kylant aukščiau, būgnininkas galėjo tas pačias lėkštes pasiekti lazdelėmis. Taip hi-hat tapo viena svarbiausių būgnų komplekto koordinacijos ašių.

Hi-hat sukūrė visiškai naują garso gramatiką: uždaras „chick“, pusiau atviras šnypštimas, foot splash, bark akcentas ir nuolatinis lazdelės pulsas – visa tai kyla iš dviejų tarpusavyje kontaktuojančių metalinių diskų.

Hi-hat lėkštės ir pedalas — Paruoštas groti modernus hi-hat mechanizmas.

Ride tipo lėkštė: kai metalas pradeda nešti laiką

Didėjant džiazo ansamblių lankstumui, laiko pojūtis vis labiau persikėlė nuo bosinio būgno ir hi-hat į didelę pakabinamą lėkštę. Ride tipo lėkštė leidžia vienu instrumentu turėti aiškią lazdelės ataką ir aplink ją gyvenantį ilgiau išliekantį garsinį foną.

Zildjian savo istorijoje Avedis III laikotarpiui priskiria šiandieninių terminų „ride“, „crash“, „splash“, „hi-hat“ ir „sizzle“ standartizavimą bendradarbiaujant su džiazo būgnininkais. Tokį teiginį teisingiausia pateikti kaip gamintojo dokumentuojamą savo istoriją, ne kaip vieno žmogaus absoliutų visų funkcijų išradimą.

1920-ųjų orkestras su būgnininku ir lėkšte — 1920-ųjų Paul Specht orkestras; būgnininkas Chauncey Morehouse laiko lėkštę.

04 · 1623 → ŠIANDIEN

LĖKŠČIŲ GAMINTOJŲ ISTORIJA: KAS IŠ KO IŠAUGO

Ši dalis sudėta chronologiškai. Vienur galime kalbėti apie tiesioginę šeimos ar mokytojo–mokinio liniją, kitur – tik apie atskirai atsiradusią įmonę ar kitą gamybos mokyklą. Todėl datos čia reiškia ne visada tą patį: Zildjian atveju – šeimos dirbtuvių pradžią, Paiste – šeimos verslo pradžią, Arborea – gamintojo pačios pateikiamą meistrų giminės istoriją, o kai kurių šiuolaikinių ženklų – konkretaus prekės ženklo įkūrimą.

Svarbiausia – nepriversti visų gamintojų tilpti į vieną „turkišką šeimos medį“. Stambulo linijos kai kur dokumentuojamos labai aiškiai, tačiau Italijos, Šveicarijos, Japonijos ir Kinijos gamintojai turi savas istorijas.

1623 · KONSTANTINOPOLIS → JAV

Zildjian · keturi šimtai metų vienos šeimos istorijos

Zildjian istoriją reikia skaityti atsargiai: dalis ankstyviausių epizodų ateina iš pačios kompanijos šeimos tradicijos. Tačiau dokumentuota tai, kad Zildjian vardas siejamas su Osmanų imperijos Konstantinopoliu, o šiandieninė kompanija oficialia pradžia laiko 1623 metus.

1618–1623 · Avedis I

Kompanijos istorijoje pasakojama, kad armėnų kilmės metalo meistras Avedis eksperimentavo su vario ir alavo lydiniu, siekdamas sukurti tvirtą ir muzikaliai skambantį metalą. 1622 m. sultonas Osmanas II suteikė jam Zildjian vardą, o 1623 m. leido įkurti savo liejyklą Samatya rajone. Pats vardas aiškinamas iš turkiško zil – „lėkštė“, meistrą nusakančios priesagos ir armėniškos pavardės galūnės. Šeimos gamybos procesas buvo perduodamas per kartas.

1927–1929 · Amerika

Avedis Zildjian III jau gyveno JAV, kai šeima sprendė, kur tęsti verslą. 1929 m. kompanija buvo įregistruota Quincy mieste, Masačusetse. Tai sutapo su džiazo ir modernaus būgnų komplekto augimu. Bendradarbiavimas su tokiais būgnininkais kaip Gene Krupa ir Papa Jo Jones padėjo lėkštes pritaikyti naujoms funkcijoms: plonesnėms crash ir ride tipo lėkštėms bei hi-hat poroms.

1964 m. „The Beatles“ pasirodymas „The Ed Sullivan Show“ sukėlė milžinišką Zildjian paklausos šuolį; kompanija savo laiko juostoje mini 90 000 lėkščių užsakymų eilę metų pabaigoje.

Zildjian K Custom 22 colių ride tipo lėkštė — 22″ Zildjian K Custom. Šiuolaikinis „K“ vardas jau priklauso moderniai amerikietiškai linijai, o ne senajai Stambulo K gamyklai.

Zildjian K Custom Dark ride tipo lėkštė — Zildjian K Custom Dark ride. Kalimo žymės ir tekinimo grioveliai gerai matomi net iš toliau.

1973 → šiandien · Norwell

1973 m. Zildjian persikėlė į naują gamyklą Norwell mieste, Masačusetse. Šiuolaikinė gamyba jungia liejimą, kaitinimą, valcavimą, varpelio formavimą, mechaninį ir kompiuterizuotą kalimą, tekinimą bei žmogaus atliekamą galutinę garsinę kontrolę. Būtent čia ypač aišku, kodėl „rankų darbo“ ir „mašina“ nėra priešybės: vienoje lėkštėje gali susitikti industrinis tikslumas, specializuota mechanika ir labai patyrusių žmonių sprendimai.

VIDEO · Rick Beato Zildjian gamykloje

Ricko Beato apsilankymas Norwell gamykloje leidžia pamatyti ne vien atskiras operacijas, bet ir pačią Zildjian gamybos aplinką: ruošinius, formavimą, kalimą, tekinimą, tikrinimą ir istorinių lėkščių archyvą.

Oficialus Zildjian gamybos filmas

XIX–XX A. · K. ZILDJIAN ISTANBUL

Kerope, „Old K“ ir senoji Stambulo gamykla

„K“ vardas siejamas su Kerope Zildjian. Senosios K. Zildjian Istanbul lėkštės šiandien yra beveik mitologinės – ypač džiazo rinkoje. Jų svarba nėra vien kolekcinė: ši gamykla tapo vienu svarbiausių tiltų tarp senosios Konstantinopolio lėkščių amato linijos ir dalies šiuolaikinio Stambulo gamintojų.

Senosios Istanbul K lėkštės gamintos labai rankiniu būdu ir garsėja didžiuliu egzempliorių individualumu. Senųjų lėkščių rinkoje svarbūs tikslus laikotarpis, štampo tipas, dydis, svoris ir būklė – vien užrašo „K Istanbul“ neužtenka. Jų reputacija glaudžiai susijusi su džiazo estetika: plonesniu svoriu, sodriu žemesnių dažnių fonu, nelygia tekstūra ir lazdelės artikuliacija, kuri ne visada taip ryškiai atsiskiria nuo bendro ūžesio kaip šiuolaikinėje sunkioje ride tipo lėkštėje.

XX a. antroje pusėje senoji K gamyba Stambule baigėsi. 1977 m. uždaryta gamykla tapo ne istorijos pabaiga, o tašku, po kurio dalis ten dirbusių ar su jos meistrais susijusių žmonių pradėjo naujas dirbtuves.

1864 · JINAN / SHANDONG · MEISTRŲ GIMINĖ

Arborea · Kinijos bronzos tradicijos šeimos linija

Arborea lėkštės — Būgnų brolio Roko Pypkino Arborea setas. Sunku patikėti bet skamba ne blogiau nei A customs, arba šiaip pasakyčiau, kad net dar geriau

Arborea savo istoriją pradeda ne nuo dabartinio logotipo, o nuo Fan šeimos. Gamintojo chronologijoje 1864 m. trylikametis Fan Xi’an pradeda mokytis Jinan varinių mušamųjų instrumentų dirbtuvėse; vėlesnės kartos dirba Zhoucun, Pekino ir Jinan instrumentų gamyboje. 1930 m. Fan Dongwu Jinan gamykloje pradeda eksperimentuoti su lėkščių gamyba.

1986 m. Fan Guangchun įkuria Zhangqiu Jinshengyuan Musical Instrument Factory. 2003 m. gamybą perima Fan Yurong; tuo laikotarpiu pradedamas eksportas ir vystomos modernesnės būgnų komplektui skirtų lėkščių linijos. Taigi „1864“ geriausia suprasti kaip pačios kompanijos dokumentuojamą šeimos amato pradžią, o ne kaip dabartinės Arborea įmonės registracijos datą.

Arborea istorija svarbi todėl, kad Kinijos lėkščių ir gongų pasaulio nereikėtų pateikti vien kaip vakarietiško „china“ efekto šaltinio. Čia yra atskira bronzinių mušamųjų gamybos tradicija, kuri vėliau prisitaikė ir prie vakarietiško būgnų komplekto.

1901 · SANKT PETERBURGAS → ESTIJA → LENKIJA → VOKIETIJA → ŠVEICARIJA

Paiste · kita didžioji lėkščių mokykla

Paiste istorija svarbi todėl, kad parodo, jog aukščiausios klasės lėkštė neprivalo sekti Stambulo B20 modelio. Paiste išvystė europietišką požiūrį, kuriame ypač svarbūs kontroliuojamas procesas, dizaino tikslumas ir modelių pakartojamumas.

1901–1957 · keliaujanti šeima

Oficiali Paiste istorija prasideda 1901 m. Sankt Peterburge, kur estas Michail Toomas Paiste turėjo muzikos leidybos verslą, parduotuvę ir nedideles instrumentų gamybos bei remonto dirbtuves. Ten pagal klientų poreikius gamintos ir pirmosios lėkštės bei gongai. Po Rusijos revoliucijos šeima grįžo į Estiją; vėliau karo ir geopolitikos sukrėtimai ją nuvedė į Lenkiją ir Vokietiją.

Taline Michail M. Paiste vis labiau sutelkė veiklą į lėkštes ir gongus, o kylant šiuolaikinei muzikai sąmoningai rinkosi turkiško profilio lėkštę kaip konstrukcinį atspirties tašką. 1957 m. Robertas ir Toomas Paiste Šveicarijoje sukūrė kompanijos būsimą centrą.

Paiste 2002, žymi B8 serija suformavusi roko garsą

Paiste Masters serija, mano mėgstamiausios lėkštės

Formula 602, Giant Beat ir 2002

Roberto Paiste vėlyvaisiais 1950-aisiais sukurta Formula 602 – profesionali CuSn20/B20 šeimos serija – įtvirtino Paiste vardą tarp profesionalų. Vėliau Giant Beat ir 2002 parodė, kad CuSn8/B8 lydinys gali būti ne „pradedančiojo metalas“, o aukščiausio lygio roko instrumentas. 2002 garsas tapo klasikinės garsios roko estetikos dalimi: aiški ataka, stipri projekcija ir lengvai atpažįstamas švarus švytėjimas.

Toje pačioje kūrybinėje aplinkoje gimė ir viena svarbiausių Paiste konstrukcinių idėjų – Flat Ride. Bendradarbiaujant su Joe Morello, Formula 602 šeimoje ride be varpelio buvo išgryninta kaip savarankiška koncepcija, vėliau tapusi atskiru visos industrijos subtipu.

Pakartojamumas kaip filosofija

Paiste ilgai pabrėžė etaloninių „Master Cymbals“ principą: gamybos ir garsinės kontrolės tikslas – kad konkretus modelis išlaikytų aiškią šeiminę tapatybę. Tai nereiškia, kad du egzemplioriai fiziškai absoliučiai identiški; reiškia, kad gamintojas sąmoningai kontroliuoja variacijų ribas. Toks požiūris skiriasi nuo romantizuotos senųjų rankų darbo K idėjos, kur didelis individualumas dažnai yra geidžiama savybė. Abu metodai gali sukurti puikius instrumentus.

VIDEO · PAISTE: A Drumeo Documentary

1931 · PISTOIA, ITALIJA

UFIP · itališka alternatyva

UFIP hi-hat lėkštės — UFIP hi-hat – itališka lėkščių gamybos tradicija turi savą technologinę istoriją.

UFIP vardas kilo iš Unione Fabbricanti Italiani Piatti – Italijos lėkščių gamintojų sąjungos. Dabartinė kompanija oficialia pradžia laiko 1931 metus. Pistoia regiono metalo mušamųjų tradicija čia susijungė į vieną gamybos vardą, kuris iki šiol išlaikė labai savitą technologinę kryptį.

Svarbiausia UFIP vizitinė kortelė – Rotocasting®. Skysta B20 bronza pilama į besisukančią formą; išcentrinė jėga liejimo metu stumia priemaišas link išorės, o vėliau kraštinė medžiaga pašalinama tekinant. Gamintojas nurodo, kad patentuotos besisukančios formos atsirado XX a. aštuntajame dešimtmetyje Mariano Zanchi ir jo brolių dėka.

Po liejimo procesas vis tiek išlieka labai rankinis: terminis apdorojimas, kalimas, tekinimas ir galutinis derinimas atliekami meistrų. Tai nėra nei klasikinė Stambulo ruošinio valcavimo schema, nei Paiste filosofija – UFIP yra atskira itališka mokykla.

UFIP gamyklos turas

1947 · OSAKA; 2003 · PILNA LĖKŠČIŲ LINIJA

Koide · Japonija

Koide metalo apdirbimo šaknys siekia 1947 m. Osakoje. Tai svarbu: Koide į lėkščių gamybą atėjo iš Japonijos metalo apdirbimo pramonės, o ne iš Osmanų ar Stambulo šeimos tradicijos.

Pilnavertė šiuolaikinių Koide lėkščių linija pradėta 2003 m. Gamintojas bendradarbiavo su Japonijos metalurgijos specialistais ir kūrė savus lydinius, tarp jų B23ZT bei B21ZFe, kuriuose prie vario ir alavo atsiranda cirkonio, titano ar geležies komponentų. Koide todėl yra ypač geras priminimas, kad profesionalių lėkščių metalurgija nesibaigia B8 ir B20.

KOIDE gamyklos turas

1951 · GUTENSTETTEN, VOKIETIJA

Meinl · nuo rankinių įrankių iki pasaulinės gamybos

Meinl lėkštės – vokiškas prekės ženklas, šiandien apimantis daugybę lydinių ir gamybos metodų.

Roland Meinl veiklą pradėjo 1951 m. Gutenstetten miestelyje Vokietijoje, gamindamas lėkštes paprastais rankiniais įrankiais. Iš nedidelės dirbtuvės išaugo kompanija, kuri šiandien gamina skirtingų kainų ir technologinių lygių lėkštes bei yra viena didžiausių pasaulio perkusijos įmonių.

Šiuolaikinis Meinl katalogas sąmoningai jungia kelias gamybos kryptis. Pavyzdžiui, žalvarinės HCS lėkštės gaminamos Vokietijoje, o profesionali Byzance šeima siejama su rankomis formuojama turkiška B20 gamyba. Byzance Traditional, Jazz, Extra Dry, Dual, Vintage ir Foundry Reserve parodo, kiek skirtingų rezultatų gali duoti panašus pradinis lydinys.

Meinl istorijoje ypač svarbus ir ryšys su Turkijos meistrais. XX–XXI a. sandūroje Murat Diril dirbo su Meinl kuriant ir gaminant B20 Byzance bei MB20 kryptis. Tai geras pavyzdys, kaip vokiškas prekės ženklas ir turkiškoji meistrystė susitiko viename produkte.

Meinl gamybos turas

1974–1986 · PISTOIA, ITALIJA

Tosco · itališka šaka tarp UFIP ir Sabian

Vintage Tosco lėkštės — 1970-ųjų Tosco lėkštės. Itališkas vardas iš Pistoia tradicijos vėliau tapo svarbia jungtimi su Robert Zildjian ir ankstyvuoju Sabian laikotarpiu.

Tosco pradėjo veikti Pistoia aplinkoje 1974 m. Jį su Giovanni Spadacini kūrė Buiani šeimos atstovas – vienos iš senosios itališkos UFIP aplinkos giminių palikuonis. Todėl Tosco nėra atsitiktinis dar vienas logotipas: tai viena konkrečių šakų, išaugusių iš XX a. itališkos lėkščių meistrystės.

1979 m. Tosco perėmė Robert Zildjian. Vėlesniais metais ši gamykla persipynė su būsimo Sabian istorija; dalis B20 by Sabian lėkščių buvo gaminama Italijoje Tosco bazėje. Istoriniuose šaltiniuose Tosco taip pat siejama su aštuonkampės lėkštės idėja, vėliau atsikartojusia Sabian Rocktagon koncepcijoje. Gamykla užsidarė 1986 m. Šaltinis / itališkų lėkščių chronologija.

XX A. ANTROJI PUSĖ · ITALIJA

Roberto Spizzichino · nuo UFIP iki individualaus meistro

Roberto Spizzichino (1944–2011) buvo italų būgnininkas ir lėkščių meistras, kurio vardas tapo beveik atskira kategorija. Ankstyvoje lėkščių kūrėjo karjeroje jis dirbo su UFIP vystymo ir tyrimų srityje, o vėliau savo dirbtuvėje formavo, kalė ir tekino instrumentus individualiai.

Spizzichino ypač domino senųjų K Istanbul charakteris, tačiau jo darbai nebuvo paprastos kopijos. Kiekvienas egzempliorius buvo formuojamas kaip atskiras instrumentas. Šiandien jo lėkštės yra kolekcinės ir labai aiškiai parodo „vieno meistro“ modelį – beveik kaip smuiko ar gitaros liutnininkystėje.

1977–1984 · STAMBULAS

Po senosios K gamyklos: Agop Tomurcuk + Mehmet Tamdeğer → Istanbul

1977 m. užsidarius senajai K gamyklai, amatas neišnyko. Agop Tomurcuk ir Mehmet Tamdeğer jau buvo sukaupę dešimtmečius praktinės patirties. 1979–1980 m. jie pradėjo naują bendrą veiklą – iš pradžių „Zilciler“, vėliau Istanbul Cymbals. Pirmosios lėkštės į JAV eksportuotos 1984 m.; ankstyvuosius egzempliorius abu meistrai pasirašydavo ranka.

Mikhail Zilcan → Mehmet Tamdeğer

Istanbul Mehmet oficialioje istorijoje šis amato perdavimo ryšys aprašomas labai aiškiai. Mehmet Tamdeğer, būdamas vos devynerių metų, pradėjo dirbti pas Mikhail Zilcan – Kerope Zilcan anūką. Mikhail Zilcan ir Kirkor Küçükyan mokė jį visų tradicinės Stambulo lėkščių gamybos etapų. Pats Mikhail XX a. šeštajame dešimtmetyje dirbo K. Zilcan gamykloje Stambule.

Todėl Mehmet Tamdeğer ryšys su senąja K tradicija nėra vien bendras pasakojimas apie „turkišką lėkščių gamybą“. Čia galima atsekti konkrečią meistrystės liniją: Kerope Zilcan → Mikhail Zilcan → Mehmet Tamdeğer. Greta jos svarbus Kirkor Küçükyan, kurį Istanbul Mehmet taip pat tiesiogiai įvardija kaip Mehmeto mokytoją.

Genealogija: K. Zildjian / K. Zilcan Istanbul tradicija → Mikhail Zilcan + Kirkor Küçükyan → Mehmet Tamdeğer → Istanbul kartu su Agop Tomurcuk. Tai nėra schema, teigianti, kad visi turkiški gamintojai kilo iš vienos gamyklos. Ji rodo vieną konkrečią ir dokumentuotą meistrystės perdavimo liniją.

1981 · MEDUCTIC, NEW BRUNSWICK

Sabian · Zildjian šeima skyla dar kartą

Po Avedis Zildjian III mirties šeimos versle kilo konfliktas tarp brolių Armand ir Robert. Robert Zildjian paliko Avedis Zildjian Company ir 1981 m. Meductic miestelyje, Naujajame Bransvike, įkūrė Sabian. Pavadinimas sudarytas iš jo vaikų Sally, Billy ir Andy vardų pirmųjų skiemenų.

Meductic fabrikas neatsirado iš niekur: iki skilimo ten jau veikė su Zildjian susijusi Azco gamybos bazė. Todėl Sabian startavo ne kaip garažinis naujokas, o kaip rimta gamykla, turinti technologinę bazę ir šeimos lėkščių gamybos patirtį.

AA, HH, AAX, HHX ir eksperimentai

Ankstyvosios AA ir HH linijos iškart parodė dvi kryptis: ryškesnę, labiau kontroliuojamą AA ir rankomis kalamą, tamsesnę HH. Vėliau AAX ir HHX tapo plačiomis profesionaliomis šeimomis, o Sabian ypač aktyviai eksperimentavo su skylėmis, neįprastais profiliais ir artistų modeliais. Kompanijos istorijoje 2002 m. nurodomas O-Zone gimimas – perforuota lėkštė tapo vienu ryškiausių modernių efektinių lėkščių archetipų.

VIDEO · SABIAN: A Drumeo Documentary

Šis filmas ypač vertingas mokantis gamybos: jame atskirai parodyti lydymas, ruošiniai, terminis apdorojimas, formavimas, rankinis ir mechaninis kalimas, tekinimas, krašto apdirbimas, poliravimas, kokybės kontrolė ir ženklinimas.

1989 · JINAN, SHANDONG

Centent · Kinija

Jinan Xinchen Musical Instrument Co. nurodo, kad Centent įkurta 1989 m. rugsėjo 28 d. Jinan, Shandong provincijoje. Įmonės fonas – ne vien vakarietiški būgnų komplekto crash ir ride modeliai: gamykla gamino Pekino operai skirtus bronzinius gongus ir lėkštes, o vėliau šią metalo apdirbimo patirtį pritaikė platesnei būgnų rinkai.

Dabartiniame kataloge yra B8, B10 ir daug B20 linijų. Centent atvejis padeda parodyti, kad šiuolaikinė Kinijos lėkščių gamyba nėra vien pigi masinė produkcija – joje veikia ir ilgesnę vietinių bronzinių mušamųjų gamybos istoriją turinčios dirbtuvės.

XX A. · TIKSLI MODERNAUS ŽENKLO PRADŽIA NEAIŠKI

Wuhan · modernus vardas ant daug senesnės Kinijos tradicijos

Wuhan Vakaruose ypač išgarsėjo china tipo lėkštėmis ir gongais. Kinijos metalo mušamųjų tradicija daug senesnė už vakarietišką būgnų komplektą, todėl Wuhan prasmingiau vertinti kaip kitos garso ir gamybos genealogijos dalį, o ne kaip „turkiškų lėkščių kopiją“.

Viešuose šaltiniuose sunku patikimai nustatyti vieną modernios Wuhan kompanijos įkūrimo datą, todėl jos čia nepriskiriame išgalvotai datai vien tam, kad laiko juosta atrodytų tvarkinga. Vakaruose Wuhan vardas tikrai buvo žinomas jau XX a. pabaigoje, o kvadratinio varpelio china tipo lėkštės tapo atpažįstama prekės ženklo dalimi.

1995 · BELGIJA / AZIJOS GAMYBA

Stagg · vakarietiškas prekės ženklas, pasaulinė gamyba

Stagg SH China lėkštė — Stagg SH 16″ China – vakarietiško prekės ženklo ir Azijos gamybos pavyzdys.

Stagg Music įkurta 1995 m. Belgijoje ir šiandien priklauso EMD Music. Tai ne vien lėkščių gamintojas, o platus muzikos instrumentų prekės ženklas. Lėkščių istorijoje Stagg svarbus kaip vienas vardų, padėjusių daugeliui būgnininkų Europoje susipažinti su prieinamesnėmis Azijoje gaminamomis bronzinėmis lėkštėmis.

Tokiu atveju prekės ženklo būstinė, produkto dizainas ir faktinė gamybos vieta nėra tas pats dalykas. Tai svarbi šiuolaikinės lėkščių industrijos dalis: ne kiekvienas logotipas reiškia atskirą liejyklą.

STAGG gamykla Azijoje

1996 · STAMBULO LŪŽIS

Istanbul Agop ir Istanbul Mehmet · viena istorija išsiskiria į dvi kryptis

1996 m. mirus Agop Tomurcuk, bendras Istanbul kelias išsiskyrė. Agopo sūnūs Arman ir Sarkis Tomurcuk tęsė tėvo liniją kaip Istanbul Agop, o Mehmet Tamdeğer – kaip Istanbul Mehmet. Šiandien tai atskiros kompanijos, neturinčios bendros komercinės struktūros, nors abi vardu ir istorija siejasi su tuo pačiu ankstesniu Istanbul laikotarpiu.

Istanbul Agop

Agop Tomurcuk buvo vienas meistrų, iš senosios Stambulo lėkščių gamybos aplinkos pernešusių amatą į naująją erą. Jo sūnų tęsiamoje Istanbul Agop kryptyje Traditional ir Signature linijos remiasi klasikine turkiška estetika, o Xist, Turk, Clap Stack ir kiti modeliai rodo, kad ši tradicija nėra vien senųjų K kopijavimas.

VIDEO · Istanbul Agop gamykla

Istanbul Mehmet

Mehmet Tamdeğer amato genealogija tiesiogiai siejasi su senąja K. Zildjian Istanbul aplinka per Mikhail Zilcan ir Kirkor Küçükyan. Traditional, Turk, Nostalgia, Radiant, Legend, Session ir kitos šeimos apima platų spektrą – nuo plonų džiazo ride tipo lėkščių iki ryškesnių roko modelių.

VIDEO · Istanbul Mehmet gamykla

1996 · ISTANBUL

Turkish Cymbals

Turkish Cymbals savo istorijoje 1996 m. nurodo kaip atskiro prekės ženklo pradžią ir sieja jį su Mehmet Tamdeğer meistrystės tradicija. Gamintojas šį ženklą apibūdina kaip seserinę kryptį, skirtą kitoms šiuolaikinėms garso idėjoms. Viešuose istorijos šaltiniuose galima rasti skirtingų formuluočių apie steigėjų struktūrą, todėl saugiausia atskirti aiškiai dokumentuotą datą ir meistrystės ryšį nuo smulkesnių korporacinių legendų.

Gamybos principas išlieka tradiciškai turkiškas: B20 ruošiniai kaitinami, kalami ir tekinami rankomis. Classic, Rock, Jazz, X-TR, Sumela ir artistų linijos rodo, kad „turkiškas“ čia taip pat nereiškia vien tamsaus džiazinio garso.

VIDEO · Turkish cymbals gamykla

1996 · ISTANBUL

Bosphorus

Bosphorus įkūrė Hasan Şeker, İbrahim Yakıncı ir Hasan Özdemir. Kompanijos istorija pabrėžia, kad visi trys ilgus metus dirbo lėkščių gamyboje ir prieš pradėdami savą įmonę buvo sukaupę maždaug šešiolikos metų bendrą praktinę patirtį. Tai dar viena Stambulo meistrų linija, bet jos nereikia automatiškai sutapatinti su Mehmet Tamdeğer genealogija.

Master, Traditional, Turk, Antique ir Syncopation šeimos itin gerai parodo, kaip kalimo tankis, tekinimas, profilis ir masės paskirstymas pakeičia vieno dydžio lėkštės charakterį. Bosphorus ypač stipriai įsitvirtino tarp džiazo ir akustinio skambesio ieškančių būgnininkų.

Bosphorus gamyklos turas

1999 · ISTANBUL

Anatolian Cymbals

Anatolian viešai nurodoma kaip 1999 m. Temel Tamdeğer pradėta kompanija. Prieš tai jis apie du dešimtmečius dirbo Turkijos lėkščių gamybos aplinkoje. Taigi Anatolian atsirado jau po pirmosios didžiosios Istanbul skilimų bangos, kai patyrę meistrai vis dažniau pradėjo kurti atskirus ženklus.

Ultimate, Traditional, Baris, Emotion, Ambient, Diamond ir kitos linijos apima daug platesnį spektrą nei vien senųjų K tipo garsas. Tai dar vienas įrodymas, kad „Turkijoje rankomis kalta B20 lėkštė“ nėra vienas konkretus tembras.

Anatolian Emotion Flat Ride. Profilis be įprasto kupolo iš karto pakeičia viso instrumento elgesį.

2000 · VOKIETIJA / TURKIJOS GAMYBA

Zultan

Zultan prekės ženklą 2000 m. Aschaffenburge sukūrė Martin Hofmann; vėliau ženklas tapo Musikhaus Thomann portfelio dalimi. Tai ne sena Stambulo meistrų šeimos įmonė, o vakarietiškas prekės ženklas, kurio lėkštės pagal užsakymą gaminamos kitų gamintojų. Pats Hofmann interviu yra tiesiai pasakęs, kad Zultan lėkštės buvo gaminamos Turkish Cymbals gamykloje ir kad jis dalyvavo jų kūrime.

Tačiau Zultan ≠ Turkish Cymbals vienareikšmiškai. 2018 m. Thomann paskelbtame Zultan gamyklų reportaže aiškiai kalbama apie kelis gamintojus: Dark Matter buvo gaminama mažoje, maždaug 65 m² dirbtuvėje, o kita, didesnė Stambulo gamykla tuo metu gamino penkias iš dešimties Zultan serijų, tarp jų istorinę Rock Beat kryptį. Tai reiškia, kad gamyba buvo paskirstyta tarp kelių OEM dirbtuvių.

Prie viešų šaltinių prisideda ir tiesioginis liudijimas: žmogus, lankęsis Istanbul Mehmet gamykloje Stambule, teigia savo akimis matęs ten gaminamas Zultan lėkštes. Neturint konkrečios serijos ir datos, to negalima paversti teiginiu, kad „visas Zultan gamina Mehmet“, tačiau tai labai svarbus įrodymas, kad Istanbul Mehmet taip pat yra buvęs Zultan OEM gamintojas. Tokia informacija dera su Thomann dokumentuotu kelių gamintojų modeliu.

Kinijos išimtis taip pat dokumentuota: Thomann savo Zultan pristatyme Aja įvardija kaip vienintelę tuo metu Kinijoje gamintą Zultan seriją. Todėl saugiausia Zultan kilmę aprašyti ne viena gamykla, o schema: Zultan specifikacija / prekės ženklas → keli Turkijos OEM gamintojai (dokumentuotai Turkish Cymbals, liudijimu – ir Istanbul Mehmet, taip pat kitos dirbtuvės) + atskira kiniška Aja gamyba.

Toks modelis svarbus šiuolaikinei industrijai: lėkštės kilmė gali turėti tris skirtingus sluoksnius – prekės ženklo savininką, dizaino/specifikacijos užsakovą ir faktinę gamyklą. Be konkretaus laikotarpio, serijos ar gamyklinio žymėjimo vien iš logotipo tikrosios gamybos vietos nustatyti negalima.

2000–2008 · SAMSUN / TARPTAUTINĖS KOLABORACIJOS

Murat Diril · meistras už kitų prekės ženklų

Murat Diril persikėlė į Stambulą 1987 m. ir lėkščių gamybos mokėsi iš Mehmet Tamdeğer bei Agop Tomurcuk. Tačiau jo vardas tarptautinėje rinkoje iš pradžių buvo girdimas ne ant savo logotipo. 2000 m. jis pradėjo dirbti su Meinl, prisidėdamas prie B20 Byzance ir MB20 gamybos bei vystymo.

2006 m. prasidėjo bendradarbiavimas su Paiste, susijęs su Twenty serija. Tik po šių OEM ir bendro kūrimo etapų Murat Diril pradėjo rinkai leisti lėkštes savo vardu. Ši istorija labai svarbi, nes parodo, kiek daug lėkščių genealogijos lieka nematoma, jei žiūrime tik į didelį logotipą viršuje.

2002 · ISTANBUL

Masterwork

Masterwork gamykla įkurta 2002 m. Stambule. Dabartinėje kompanijos istorijoje minimi lėkščių meistras Yücel Uluç ir darbukos meistras Çetin Limoncu. Yücel Uluç savo ankstesniame pasakojime mini darbą Turkish Cymbals aplinkoje ir rankų darbo technikos perėmimą ten.

Masterwork išsiskiria tuo, kad oficialiame aprašyme savo lydinį vadina B25, o ne įprastu B20. Custom, Jazz Master, Resonant, Troy, Verve ir kitos serijos gaminamos tradicinės Turkijos rankų darbo estetikos kontekste ir prieš išsiunčiant tikrinamos bei pasirašomos.

2002 / 2007 · TURKIJA

Agean

Agean istorijoje yra dvi datos, kurias verta atskirti. Ankstesniame kompanijos kataloge rašoma, kad Halil Kırmızıgül ir Mustafa Er 2002 m. įkūrė Agean Cymbals. Dabartiniame oficialiame puslapyje Halil Kırmızıgül nurodo, kad 2007 m. nupirko Agean ženklą ir įregistravo jį Kırmızıgül kompanijos vardu.

Halil Kırmızıgül mušamųjų ir darbukų gamybą pradėjo dar 1978 m., o Mustafa Er lėkščių gamybos mokėsi kitose Turkijos kompanijose ir tapo gamybos vadovu. Todėl Agean verta rodyti ne kaip dar vieną anoniminį Stambulo logotipą, o kaip konkretų Halil ir Mustafa gamybos projektą.

2005 · ISTANBUL

Amedia

Amedia įkurta 2005 m. kaip šeimos kompanija. Jos istorija prasideda anksčiau: 1995 m. Ahmet Baykuşak susitiko su meistru Eremya Arzat, anksčiau dirbusiu Zilcan aplinkoje, ir tapo jo mokiniu. Vėliau į amatą įsitraukė Ahmeto broliai bei dėdė.

Ši linija ypač vertinga genealogijai, nes Amedia pati aiškiai įvardija mokytoją: Eremya Arzat → Ahmet Baykuşak → šeimos dirbtuvė. Kompanija pabrėžia 100 % rankinę gamybą – liejimą, kalimą ir tekinimą. Classic, Old School, Kommagene, Dervish, Galata, Ahmet Legend ir kitos linijos sąmoningai dengia labai skirtingą garsinę teritoriją.

2006 · KANADA + KINIJA

Dream Cymbals & Gongs

Dream Han lėkštė — Dream Han serijos lėkštė – šiuolaikinės Kinijos rankų darbo lėkščių krypties pavyzdys.

Dream pradėta 2006 m. kaip Kanados instrumentų kūrėjų ir kelių kartų Kinijos gongų bei lėkščių meistrų partnerystė. Tai sąmoningai kitokia genealogija nei Stambulo B20 gamintojų.

Dream aprašytame procese lydinys liejamas į atskirus bronzos diskus, jie temperuojami ir brandinami, vėliau pakartotinai kaitinami, kalami, formuojami ir tekinami. Bliss, Contact, Energy ir Dark Matter turi labai savitą pojūtį ir charakterį, o kompanija taip pat aktyviai dirba su gongais.

2006 · SAMSUN

Samsun Cymbals · Mustafa Diril

Mustafa Diril, Samsun Cymbals įkūrėjas — Mustafa Diril – Samsun Cymbals įkūrėjas ir pagrindinis meistras

Mustafa Diril pradėjo mokytis Istanbul Cymbals 1988 m., būdamas septyniolikos. Jo mokytojai buvo Mehmet Tamdeğer ir Agop Tomurcuk. 1999 m. jis grįžo į gimtąjį Samsun ir su giminaičiais įkūrė gamybos dirbtuves, kurios vėliau prisidėjo prie lėkščių linijų tarptautiniams prekės ženklams.

2006 m. Mustafa įkūrė Samsun Cymbals kaip savą prekės ženklą. Šis vardas anksčiau mūsų sąraše nebuvo atskirai išskirtas, tačiau jis padeda suprasti Diril šeimos ir Samsun miesto svarbą naujesnei Turkijos lėkščių gamybai.

2008 · SAMSUN

Diril Cymbals · Ibrahim Diril

Ibrahim Diril ir Diril Cymbals — Ibrahim Diril / Diril Cymbals

Ibrahim Diril profesinė istorija taip pat prasideda Istanbul Cymbals aplinkoje. Būdamas jaunas jis mokėsi iš Agop Tomurcuk ir Mehmet Tamdeğer, vėliau kartu su šeimos nariais dirbo gaminant lėkštes tarptautiniams prekės ženklams. 2008 m. Samsune jis įkūrė Diril Cymbals savo vardu.

Diril pabrėžia 100 % rankomis gaminamas B20 lėkštes. Jazz, Traditional, Raw, Hammer XL, Primitive, Shehrazad, Sweet ir daugelis kitų šeimų rodo, kiek toli nuo vieno „turkiško“ tembro gali nueiti ta pati dirbtuvė.

2008–2009 → · MURAT DIRIL SAVO VARDU

Murat Diril Cymbals · nuo OEM gamybos iki savo ženklo

Murat Diril lėkštė ir gamintojo pristatymo fotografija.

Po bendradarbiavimo su Meinl ir Paiste Murat Diril nusprendė pradėti lėkštes žymėti savo vardu. Skirtinguose viešuose šaltiniuose perėjimas į savą prekės ženklą datuojamas maždaug 2008–2009 m., todėl čia neverta apsimesti, kad egzistuoja viena idealiai tiksli „įkūrimo diena“.

Dabartinė gamykla veikia Samsune. Renaissance, Artistic, Superior ir individualiai gaminami modeliai tęsia jo rankų darbo kryptį; dalyje modelių eksperimentuojama ir su B27 tipo lydiniais.

2009 → · LENKIJA · KITOKIA METALURGIJA

Kmicic Cymbals · plienas ir titanas vietoje tradicinės bronzos

Kmicic Texture titano lydinio hi-hat lėkštės — Kmicic Texture hi-hat. Lenkų dirbtuvė sąmoningai atsisako klasikinės B20 formulės ir eksperimentuoja su nerūdijančiu plienu bei TiGr5 titanu. Nuotrauka: Kmicic Cymbals.

Adam Kmicic savo dirbtuvės istoriją pradeda 2009 m. nukalta nerūdijančio plieno lėkšte. Vėlesniais metais jis eksperimentavo su skirtingais plienais ir titanu, kol sukūrė savą medžiagų ir šalto formavimo sistemą. Dabartiniuose modeliuose dažnai minima TiGr5 titano ir nerūdijančio plieno kombinacija; kiekviena lėkštė formuojama ir kalama rankomis.

Kmicic šiame istoriniame medyje įdomus ne todėl, kad būtų didelis pramoninis gamintojas, o todėl, kad labai aiškiai parodo XXI a. eksperimentinę kryptį: šiuolaikinė lėkštė nebūtinai turi prasidėti nuo bronzos ruošinio.

XXI A. · MAŽOS DIRBTUVĖS

Funch, Bettis, Timothy Roberts, Matt Nolan ir kiti nepriklausomi meistrai

Mažosios dirbtuvės grąžino lėkščių gamybai beveik „liutnininko“ modelį: vienas žmogus gali pats spręsti, kaip ruošinį formuoti, kalti, tekinti, ploninti ir galutinai derinti. Ši scena nėra vienas prekės ženklas ar viena šalis.

Funch, Bettis, Timothy Roberts, Matt Nolan ir kiti meistrai rodo kitą šiuolaikinės lėkščių istorijos pusę – priešingą didžiulei serijinei gamybai. Čia individualus egzempliorius, jo svoris, profilis ir konkretaus meistro ranka dažnai svarbesni už kataloginę seriją.

Kaip skaityti šį medį: Zildjian, Paiste, UFIP, Koide, Kinijos gamintojai ir mažieji meistrai nėra vienos genealogijos šakos. Tik ten, kur yra dokumentuotas mokytojo–mokinio ar tiesioginio darbo ryšys, jis taip ir įvardijamas. Tai leidžia matyti tikrą lėkščių istoriją – daug susikertančių mokyklų, o ne vieną gražią, bet išgalvotą liniją.

05 · GEOMETRIJA

LĖKŠTĖS ANATOMIJA: KĄ REIŠKIA KIEKVIENA ZONA

Jeigu nori išmokti „skaityti“ lėkštę akimis, reikia nustoti matyti ją kaip vientisą diską. Kiekviena zona turi kitokį storį, kreivumą, judėjimo amplitudę ir vaidmenį garse.

Varpelis / kupolas

Lėkštės centre esantis varpelis, dar vadinamas kupolu, paprastai yra standesnis už kraštą. Jos dydis, aukštis, storis ir perėjimas į pagrindinį paviršių keičia ne tik paties varpelio garsą, bet ir viso instrumento mechaninę struktūrą. Didelis aukštas kupolas dažnai suteikia daugiau projekcijos, tačiau vien šis požymis nieko negarantuoja.

Lankas

Pagrindinis paviršius tarp kupolo ir krašto. Čia dažniausiai grojame ride tipo lėkštės artikuliaciją. Tolstant nuo kupolo, diskas paprastai plonėja ir tampa lankstesnis.

Kraštas

Kraštas lengviausiai deformuojasi, todėl būtent čia crash tipo lėkštė greičiausiai „atsidaro“ ir pasiekia pilną garsinį spektrą. Jis taip pat patiria didžiausias lenkimo amplitudes, todėl yra dažniausia nuovarginių įtrūkimų pradžios vieta.

Profilis

Profilis – bendras lėkštės išlinkimas žiūrint iš šono. Aukštesnis profilis padidina geometrinį standumą ir keičia modų dažnius; plokštesnė lėkštė gali jaustis minkštesnė ir turėti kitokį bendro garsinio fono santykį.

Storio kitimas

Sunkesnė ride lėkštė padeda vizualiai suprasti svorio ir storio ryšį su funkcija.

Storio kitimas nuo centro į kraštą yra vienas svarbiausių, bet kataloguose rečiausiai matomų parametrų. Dvi vienodo bendro svorio ride tipo lėkštės gali elgtis visiškai skirtingai, jei vienos masė sutelkta centre, o kitos išlaikyta toliau link krašto.

Svoris nėra tas pats, kas storis. Gramų skaičius yra viso instrumento masė. Garso ir pojūčio po lazdele prasme dar svarbiau – kaip ta masė paskirstyta.

06 · METALURGIJA

B8, B12, B20, B25 IR TITANAS: KĄ IŠ TIKRŲJŲ REIŠKIA MEDŽIAGA

Lėkščių rinkodaroje bronzos numeriai dažnai paverčiami kokybės hierarchija. Metalurgiškai tai klaidina. B8, B12, B20 ar B25 skaičius daugiausia nusako nominalią alavo dalį vario–alavo lydinyje; muzikos kokybės jis pats savaime nenusprendžia. Be to, šiuolaikinės lėkštės jau nebūtinai apskritai yra bronzinės – egzistuoja profesionalūs eksperimentai su nerūdijančiu plienu, titanu ir mišriomis medžiagomis.

Žalvaris · varis + cinkas

Žalvarinė sizzle lėkštė — Žalvarinė 1970-ųjų lėkštė – geras pavyzdys, kad ne visos lėkštės gaminamos iš bronzos.

Žalvaris lengvai formuojamas ir pigesnis, todėl dažnas mokomosiose lėkštėse. Tai nėra „blogas metalas“, bet didžioji dalis profesionalių būgnų komplektams skirtų lėkščių rinkos istoriškai susitelkė į bronzos lydinius dėl jų mechaninių ir akustinių savybių.

B8 / CuSn8

Sabian B8 crash – klasikinis CuSn8 bronzos pavyzdys.

Apytiksliai 92 % vario ir 8 % alavo. Lengviau valcuojamas į lakštus nei B20 ir puikiai tinka kontroliuojamai pramoninei gamybai.

Paiste 2002 rodo, kodėl B8 negalima tapatinti su pradedančiųjų klase. Teisingai suprojektuotas profilis, kalimas, terminis apdirbimas ir tekinimas gali paversti B8 profesionaliu instrumentu.

B10 / B12 / tarpinės formulės

Tarp B8 ir B20 egzistuoja daug tarpinių lydinių. Pavyzdžiui, Meinl Classics Custom Dark oficialiai nurodo B12. Tokie lydiniai gali pasiūlyti kitą gamybos ir garso kompromisą: pakankamą plastiškumą industriniam formavimui, bet didesnį alavo kiekį nei B8.

B20 / CuSn20

Profesionalios klasės B20 ride – vario ir alavo lydinys leidžia labai sudėtingą harmoninį spektrą.

Apytiksliai 80 % vario ir 20 % alavo. Tai klasikinė vadinamoji varpų bronza, naudojama daugybėje Zildjian, Sabian, turkiškų ir kitų profesionalių lėkščių.

Didesnis alavo kiekis duoda kitokią kristalinę ir mechaninę elgseną, bet kartu daro lydinį sunkiau apdirbamą. Todėl liejimas, kaitinimas, valcavimas, grūdinimas / atkaitinimas ir formavimo seka tampa kritiškai svarbūs.

B25 / CuSn25 · Masterwork pavyzdys

Masterwork Custom B25 ride lėkštė — Masterwork Custom Ride. Gamintojas savo pagrindinę bronzą oficialiai vadina B25; konkretaus Custom 20″ Ride specifikacijoje taip pat nurodomas B25

B25 nominaliai reiškia maždaug 75 % vario ir 25 % alavo. Tai nėra vien teorinis ar retas laboratorinis variantas: Masterwork oficialiai teigia savo serijas gaminanti iš tradicinio B25 lydinio, o atskirų modelių, pavyzdžiui, Custom 20″ Ride, specifikacijoje medžiaga tiesiai nurodyta kaip B25.

Didesnis alavo procentas nereiškia paprastos skalės „daugiau alavo = geriau“. Didėjant alavo kiekiui keičiasi kietumas, trapumas, vidinis slopinimas ir apdirbimo sudėtingumas, todėl galutinį rezultatą vis tiek lemia lydinio paruošimas, terminis ciklas, storis, profilis, kalimas ir tekinimas. Masterwork yra geras pavyzdys, kad profesionalių turkiškų lėkščių pasaulis nesibaigia ties B20.

Už bronzos ribų · Kmicic ir titano lydiniai

Kmicic Vein Gold titano lydinio lėkštė — Lenkijos Kmicic Cymbals: rankomis kalta lėkštė iš netradicinės titano ir nerūdijančio plieno medžiagų sistemos.

Bronza nėra fizikinė būtinybė. Lenkijoje veikiantis Kmicic Cymbals sąmoningai kuria lėkštes iš kitokių metalų. Įkūrėjas Adam Kmicic rašo pirmąją nerūdijančio plieno lėkštę nukalęs 2009 m., o vėliau eksperimentavęs su skirtingomis nerūdijančio plieno ir titano rūšimis.

Čia verta būti tiksliems su žodžiu „titanas“. Dalis Kmicic modelių prekybiškai vadinami titanium ar TiGr5, tačiau pats gamintojas daugelyje dabartinių aprašymų jų medžiagą detalizuoja kaip proprietary stainless-steel + TiGr5 titanium derinį. Pavyzdžiui, Loose Profile Crash Ride ir O-Zone aprašymuose tiesiogiai minima unikali nerūdijančio plieno ir TiGr5 titano kombinacija. Taigi tai nėra B-serijos bronza ir ne vien vario–alavo lydinio variacija – tai iš esmės kita lėkščių metalurgijos kryptis.

Tai svarbus kraštinis pavyzdys visam šiam skyriui: lėkštės garsą sukuria ne „magiškas B20 procentas“, o medžiagos mechaninės savybės + geometrija + įtempimai + apdirbimas. Jei kitą metalą galima suformuoti taip, kad jis turėtų muzikaliai naudingus lenkimo režimus, iš jo taip pat galima padaryti visiškai tikrą, profesionaliai naudojamą lėkštę.

B20 ≠ automatiškai geriau. B8 ≠ automatiškai pigiau. B25 ≠ „dar geresnis B20“. O bronza apskritai nėra vienintelė įmanoma medžiaga. Lydinys yra žaliava; instrumentą sukuria visas gamybos procesas.

07 · NUO LYDALO IKI MUZIKOS

KAIP GAMINAMA LĖKŠTĖ: VISAS PROCESAS

Skirtingi gamintojai naudoja skirtingas sekas, tačiau tradicinės lietos B20 lėkštės kelias leidžia suprasti beveik visus svarbiausius principus. Kiekvienas etapas keičia arba medžiagos mikrostruktūrą, arba geometriją – dažniausiai abu vienu metu.

Zildjian gamyklos darbuotojas tikrina lėkštę — Zildjian gamykla Masačusetse. Po kalimo ir formavimo kiekviena lėkštė dar tikrinama ir toliau apdirbama.

Istanbul Agop meistrai rankomis kala lėkštes — Istanbul Agop meistrai.
Čia plaktukas naudojamas ne lėkštės dekoravimui, o juo nuosekliai formuojamas visas lėkštės paviršius ir profilis.

Paiste lėkštės formavimas gamykloje — Paiste gamybos procesas. Rankinis darbas čia derinamas su labai tiksliai apibrėžtomis modelio formomis ir etaloninėmis lėkštėmis.

1. Lydymas ir lydinio kontrolė

Lėkščių lydinio lydymas — Lėkščių gamybos pradžia – lydinio lydymas ir temperatūros kontrolė.

Varis, alavas ir, kai kurių gamintojų teigimu, labai mažos kitų elementų priemaišos lydomi kontroliuojamoje aplinkoje. Sabian viešai nurodo 80/20 bazę ir temperatūras iki maždaug 2100 °F / 1150 °C.

Didžiausia „paslaptis“ nėra vien procentų receptas. Kritiški ir įkaitinimo, maišymo, liejimo, aušinimo bei vėlesnio apdirbimo parametrai.

2. Liejinys

Skysto bronzos lydinio pylimas į formas — Išlydyta bronza pilama į liejimo formas Stambulo lėkščių dirbtuvėje.

Skystas metalas supilamas į formas ir tampa stambiu ruošiniu. Šiame etape jis dar neprimena lėkštės. Liejinio masė parenkama pagal planuojamą galutinį dydį ir svorį.

3. Kaitinimas ir valcavimas

Ruošinys kartotinai įkaitinamas ir leidžiamas per galingus valcus. Zildjian oficialiame vaizdo įraše nurodomi maždaug penki–šeši kaitinimo ir valcavimo ciklai.

Valcavimas ne vien plonina diską. Jis stipriai deformuoja metalo grūdelių struktūrą ir sukuria vidines įtampas.

„Lieta“ ar „lakštinė“ lėkštė? Čia marketingas dažnai klaidina

Zildjian bronzos ruošiniai gamykloje — Zildjian gamyklos ruošiniai prieš tolesnį formavimą. „Cast“ ir „sheet“ geriau suprasti kaip skirtingus ruošinio paruošimo kelius, o ne kaip automatinę kokybės hierarchiją.

Žodžiai cast ir sheet bronze dažnai pateikiami taip, lyg viena lėkštė būtų „tikrai lieta“, o kita apskritai niekada nemačiusi lydalo. Metalurgiškai tai netikslu: bronzos lydinys vis tiek kažkuriame etape yra išlydomas ir išliejamas. Tikras skirtumas – kokio pavidalo ruošinys patenka į konkrečios lėkštės gamybą. Tradiciniame individualaus liejinio kelyje kiekvienai lėkštei liejamas atskiras storas ruošinys ir jis daug kartų kaitinamas bei valcuojamas. Lakštiniame kelyje bronza pramoniniu būdu iš anksto suformuojama į valcuotą lakštą ar juostą, iš kurios iškertami apskriti ruošiniai.

Čia ir atsiranda milžiniškas kainos skirtumas. Iš vienodo pramoninio lakšto galima greitai ir pakartojamai iškirsti daug diskų, o labai galingas profiliuotas presas vienu veiksmu gali suformuoti beveik visą lėkštės geometriją: kupolą, lanką, krašto kryptį ir net į matricą įlietą paviršiaus reljefą. Zildjian gamyklos turo medžiagoje gerai matyti, kad pigiausioje gamyboje dalis to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip atskiros kalimo duobutės ar tekstūros, gali būti įspausta pačios formavimo operacijos metu. Tai kardinaliai sumažina kiekvienai lėkštei reikalingų atskirų darbo etapų skaičių.

Tačiau čia svarbu nepadaryti priešingos klaidos: ne kiekviena lakštinė lėkštė taip ir gaminama. Dabartinė Zildjian I serija prasideda nuo B8 lakštinės bronzos, bet vėliau yra mechaniškai kalama ir pilnai tekinama; S serijos B12 lėkštėms Zildjian taip pat nurodo intensyvų kalimą ir tekinimą. Paiste profesionalios lėkštės taip pat gali prasidėti nuo valcuoto bronzos lakšto, tačiau po to pereiti daug rankinio formavimo, kalimo, tekinimo ir garsinės kontrolės etapų. Todėl „sheet“ nusako ruošinio kelią, o ne galutinio instrumento darbo kiekį.

Todėl pigių serijų ekonomika gali būti labai tiesmuka: standartizuotas lakštas, vienas ar keli greiti presavimo ciklai, minimalus papildomas automatizuotas apdirbimas ir beveik jokio individualaus garso derinimo. Sudėtingesnėse serijose tarp plokščio ruošinio ir galutinės lėkštės atsiranda daug daugiau kaitinimo, valcavimo, kalimo, tekinimo, formavimo ir kontrolės etapų. Paiste savo profesionalios gamybos procesą aprašo tiesiogiai; Zildjian savo ruožtu dalį pigesnių orkestrinių modelių oficialiai vadina non-cast. Esminė pamoka: sudėtingai atrodantis paviršius dar nepasako, kiek atskirų operacijų realiai buvo atlikta.

4. Terminio ciklo reikšmė

B20 yra trapus, todėl negalima neribotai jį formuoti šaltai. Kaitinimas ir grūdinimo / atkaitinimo operacijos leidžia tęsti mechaninį formavimą nesuskaldant ruošinio.

Terminai „annealing“, „quenching“, „tempering“ lėkščių industrijoje kartais vartojami ne taip akademiškai griežtai kaip metalurgijos vadovėliuose, todėl svarbiausia suprasti principą: temperatūra ir aušinimo režimas keičia metalo būseną bei tolesnį apdirbamumą.

5. Kupolas ir apskritimas

Kai kurie meistrai nenaudoja preso ir kala varpelius ranka

Centre išgręžiama skylė, varpelis formuojamas presu, ruošinys apkerpamas iki reikiamo diametro. Čia jau pradeda ryškėti būsimo instrumento geometrija.

6. Kalimas

Nebaigta lėkštė kalama rankiniu būdu – smūgiai keičia įtempimus ir formą.

Kalimas lokaliai deformuoja metalą ir gali kartu formuoti profilį, standumo žemėlapį bei likutines įtampas. Smūgio dydis, forma, vieta, tankumas ir seka yra daug svarbiau už vien užrašą „kalta rankomis“.

7. Profilio formavimas

Dalis gamintojų profilį formuoja presais, dalis daugiau palieka kalimui. Zildjian savo šiuolaikiniame procese aprašo specialias presavimo formas ir 80–90 tonų slėgį konkrečiam profiliui suformuoti.

8. Tekinimas

Tekinimo peilis nuo besisukančios lėkštės nuima ploną metalo sluoksnį. Taip koreguojamas galutinis svoris, storio kitimas nuo centro link krašto ir lankstumas ir paviršiaus struktūra.

Pilnai tekinta, dalinai tekinta ir visai neaptekinta lėkštė gali turėti labai skirtingą energijos paskirstymą. „Tone grooves“ nėra vien dekoratyvios linijos.

9. Krašto apdirbimas

Po pjovimo ir tekinimo kraštas gali būti aštrus. Jis šlifuojamas ir lyginamas, nes menka briaunos žala gali tapti vieta, kur susikoncentruoja įtempiai.

10. Apdaila

Blizgi apdaila ne šiaip papuošimas, o keičia garsą į blizgesnį

Traditional, brilliant, neaptekintos, smėliuoto paviršiaus, patina, lakas – tai ne vien kosmetika. Vis dėlto labai plonas apsauginis sluoksnis paprastai skirtas pirmiausia oksidacijai ir pirštų žymėms valdyti, o ne dramatiškai „perEQ’inti“ lėkštę.

11. Garsinė kontrolė

Profesionalūs gamintojai naudoja svorio tolerancijas, vizualinę kontrolę ir ausį. Zildjian ir Paiste ypač aiškiai dokumentuoja galutinį klausymą bei palyginimą su modelio normomis.

12. Ženklinimas ir serijos identitetas

Įvairūs štampai, anksčiau viską štampuodavo rankom, dabar viską daro mašinos

Galutiniame etape uždedami logotipai, modelio žymėjimas ir serijos numeris. Senųjų lėkščių rinkoje būtent štampai, logotipų tipas ir serijiniai ženklai vėliau tampa svarbiais datavimo požymiais.

08 · FIZIKA, KURI GIRDIMA

KODĖL LĖKŠTĖ SKAMBA TAIP SUDĖTINGAI

Lėkštė neskamba viena aiškia nata. Smūgiuojant vienu metu pradeda judėti daugybė jos paviršiaus vietų, todėl girdime platų dažnių mišinį. Kuo stipriau grojame, tuo labiau lėkštė deformuojasi ir tuo sudėtingesnis tampa jos garsas. Dėl to tyliai paliesta crash tipo lėkštė ir stipriai užgrotas tas pats instrumentas gali skambėti beveik kaip du skirtingi instrumentai.

Kaip vibruoja visas lėkštės paviršius

Lėkštės mazginės linijos — Mazginės linijos vizualizuoja, kad skamba ne viena vieta, o visas sudėtingai vibruojantis diskas.

Smūgio metu lėkštė nesikilnoja visa kaip vienas standus diskas. Vienos jos vietos tuo pačiu metu kyla, kitos leidžiasi, o kai kurios beveik nejuda. Susidaro nuolat besikeičiančios bangos, kurios keliauja per visą paviršių.

Skirtingos bangos gęsta nevienodu greičiu. Dėl to pirmoji smūgio akimirka būna ryški ir aiški, o po jos lieka platesnis metalo skambesys. Būtent šis daugelio vienu metu vykstančių vibracijų mišinys daro lėkštės garsą tokį sudėtingą.

Kodėl crash „pražysta“?

Crash lėkštė — Crash plonas lankas lengviau deformuojasi ir greitai įjungia daugybę vibracijos režimų.

Kai crash tipo lėkštę užgrojame stipriai, jos kraštas ima labai smarkiai lankstytis. Atskiros vibracijos pradeda veikti viena kitą, todėl garsas tampa platesnis, triukšmingesnis ir mažiau nuspėjamas.

Todėl garsiai užgrotas crash nėra vien tylus garsas, padidintas garsumo rankenėle. Stipresnis smūgis pakeičia ir patį lėkštės vibravimo būdą.

Lazdelės artikuliacija ir bendras lėkštės ūžesys

Ride lėkštės paviršius — Ride paviršius leidžia girdėti ir trumpą lazdelės ataką, ir ilgiau gyvenantį wash.

Ride tipo lėkštės garse patogu atskirti du suvokiamus sluoksnius. Lazdelės ataka – pirmasis trumpas smūgio impulsas ir aiški kontakto vieta. Garsinis fonas – platesnis, ilgiau išliekantis viso disko vibracijų laukas.

Sausoje ride tipo lėkštėje lazdelės ataka išlieka aiškiai priekyje. Plonoje, žemo profilio ir labai aktyvioje ride tipo lėkštėje garsinis fonas gali greitai apgaubti lazdelės artikuliaciją. Tai nėra gera ar bloga savybė – tai aranžuotės klausimas.

Kaip kalbame apie garsą: trumpas lėkščių žodynas

Sabian HHX Complex Medium Ride — Tokie žodžiai kaip „dark“, „warm“, „complex“ ar „dry“ aprašo tai, ką girdime, o ne vieną konkrečią konstrukcinę savybę. Vienas modelis gali būti tamsus, bet ne sausas; kitas – sausas, bet pakankamai aukšto tono.

Terminas	Ką paprastai reiškia
Attack / ataka	Pirmoji smūgio akimirka – kaip greitai ir ryškiai garsas pasirodo.
Sustain	Kiek ilgai garsas išlieka po smūgio.
Wash	Platesnis garsinis fonas, gyvenantis po lazdelės ataka. Tai ne tas pats, kas sustain trukmė.
Stick definition / artikuliacija	Kaip aiškiai girdisi atskiri lazdelės smūgiai virš bendro wash.
Bright / šviesi	Daugiau suvokiamos aukštų dažnių energijos, ryškesnis ir dažnai lengviau prasiskverbiantis garsas.
Dark / tamsi	Didesnis žemų ir žemesnių dalinių svoris, mažiau dominuojantis aukštas „švytėjimas“.
Dry / sausa	Kontroliuotas, negausus wash ir dažnai trumpesnis decay; paprastai aiškesnė lazdelės artikuliacija.
Warm / šilta	Minkštesnis, sodresnis vidurinių ir žemesnių dažnių pojūtis, mažiau aštri viršutinė dalis.
Trashy	Tyčia netvarkingas, triukšmingas, daug neharmoninių dalinių turintis charakteris – tipiškas china, perforuotoms ir kai kurioms stack lėkštėms.
Complex / kompleksiška	Daug vienu metu girdimų, tarpusavyje konkuruojančių dalinių ir tekstūrų; priešingybė labai švariam, vienalyčiam tonui.
Cut / projekcija	Gebėjimas išlikti girdimai bendrame grupės skambesyje. Tai nėra vien garsumas.

Svarbiausia šiuos terminus laikyti klausymo žodynu, o ne techninėmis specifikacijomis. „Dark“ nereiškia B20, „dry“ nereiškia neaptekinta, o „bright“ nereiškia B8. Tas pats rezultatas gali atsirasti iš skirtingų lydinio, profilio, svorio, taper, kupolo, kalimo ir tekinimo kombinacijų. Terminų reikšmės čia suderintos su Sabian terminų gidu ir praktine lėkščių gamintojų vartosena.

Kodėl skersmuo, profilis ir svoris veikia kartu?

Po lėkštėm dažnai rašo jų svorį, čia 22″ blynas, vidutinio sunkumo

Didesnis skersmuo leidžia egzistuoti ilgesnio bangos ilgio ir žemesniems lenkimo režimams. Didesnis storis didina standumą. Profilis geometriškai sustandina diską. Taper nusprendžia, kur tas standumas ir masė yra.

Štai kodėl vien „22 coliai, 2300 g“ neaprašo ride tipo lėkštės. Du tokie instrumentai gali būti visiškai kitokie dėl kupolo, profilio, storio pasiskirstymo, kalimo ir tekinimo.

Svoris gramais: naudinga kalba perkant konkrečią lėkštę

Lėkštė sveriama gramais — Naudotų ir boutique lėkščių rinkoje gramai dažnai pasako daugiau nei vien gamintojo žodis „thin“ ar „medium“, nes leidžia palyginti konkrečius to paties skersmens egzempliorius.

Gamintojų žymėjimai nėra standartizuoti: vienos kompanijos medium thin gali sverti panašiai kaip kitos thin. Todėl senųjų K, Istanbul, Bosphorus, Spizzichino ir kitų individualiau besiskiriančių lėkščių rinkoje dažnai nurodomas tikslus svoris gramais. Žemiau – orientacinė, ne universali klasifikacija, naudinga 20″ ir 22″ ride tipo lėkštėms palyginti.

Svorio teritorija	20″	22″	Ko dažniausiai tikėtis
Extra light	~1570–1735 g	~1900–2100 g	Labai lanksti, greitai atsidaro, daug crash savybių.
Light	~1735–1900 g	~2100–2300 g	Plona, gyva, daug wash; dažnai džiazinė / crashable ride teritorija.
Medium light	~1900–2065 g	~2300–2500 g	Daugiau atramos lazdelei, bet dar gana lengvai „pražysta“.
Medium	~2065–2315 g	~2500–2800 g	Balansas tarp artikuliacijos, wash ir projekcijos.
Medium heavy	~2315–2560 g	~2800–3100 g	Stipresnė lazdelės ataka, daugiau stabilumo ir projekcijos.
Heavy	~2560–2890 g	~3100–3500 g	Daug ping, stiprus varpelis, sunkiau išjudinti visą diską.
Very heavy	~2890 g +	~3500 g +	Labai standi, skirta maksimaliai artikuliacijai / garsiai muzikai.

Tai nėra standartas. Profilis ir taper gali visiškai pakeisti pojūtį: 2300 g 22″ ride gali būti minkšta ir crashinama, jei daug masės palikta centre, o kraštas labai išplonintas; kitas tokio paties svorio diskas su storesniu kraštu jausis daug standžiau. Lentelė remiasi plačiai naudojama svorio klasifikavimo sistema ir realių 20″/22″ lėkščių svoriais; ją verta naudoti kaip orientyrą, ne kaip nuosprendį. Svorio lentelės šaltinis.

09 · FUNKCIJOS IR KONSTRUKCIJOS

CRASH, RIDE, HI-HAT, CHINA, SPLASH IR EFEKTAI

Crash

Paprastai plonesnis kraštas, greitesnis atsivėrimas ir platus pradinis garso impulsas. Tačiau „crash“ pirmiausia nusako funkciją, o ne vieną griežtą konstrukciją: plona 20–22″ ride tipo lėkštė gali puikiai veikti ir kaip crash.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Avedis Zildjian, dirbdamas su tokiais džiazo būgnininkais kaip Gene Krupa, pradėjo standartizuoti šiandien įprastus pavadinimus, tarp jų crash ir paper thin crash. Pats principas buvo svarbesnis už etiketę: plonesnė lėkštė lengviau deformuojasi nuo smūgio, todėl greičiau „atsidaro“, pasiekia pilną spektrą ir po akcento greičiau pasitraukia iš muzikinės erdvės. Zildjian savo istorijoje šį terminų formavimosi laikotarpį sieja su 1930-aisiais.

Ride

Prioritetas – aiški lazdelės artikuliacija, kontroliuojamas bendras lėkštės garsas ir pakankamai energijos ritmui išlaikyti. Varpelis dažnai formuojamas taip, kad turėtų aiškų, nuo lanko besiskiriantį garsą.

Ride kaip atskira funkcija išryškėjo tada, kai džiazo būgnininkai pradėjo nuolatinį laiko raštą perkelti nuo snare, hi-hat ir mažų „top“ lėkščių ant didesnės pakabinamos lėkštės. Zildjian istoriniame aprašyme minima, kad ankstyvos 12–14″ lėkštės šiam darbui buvo per mažos, todėl jos palaipsniui didėjo, išlaikant pakankamą plonumą ir elastingumą. Šis pokytis gerai dokumentuotas Zildjian ride rašto istorijoje.

Ride dizainas visada balansuoja tarp dviejų polių: stick definition ir wash. Didesnis svoris bei standumas paprastai padeda lazdelės garsui atsiskirti, o plonesnis kraštas, mažesnis profilis ir lankstesnis korpusas leidžia lėkštei labiau išsiskleisti. Todėl „geras ride“ nėra vienas idealus receptas – sunkus roko ride ir plonas džiazo ride sprendžia visiškai skirtingas muzikines problemas.

Flat ride

Flat ride yra viena įdomiausių ride atšakų. Ji neturi įprasto varpelio, todėl garsas paprastai tampa sausesnis, tylesnis, labiau koncentruotas ir labai aiškiai perduoda lazdelės artikuliaciją. Vietoje ryškaus atskiro bell tono čia dažniau girdime tolygesnį, subtiliau pasklidusį viso lanko darbą.

Istoriškai flat ride dažniausiai siejama su Paiste Formula 602 linija ir Joe Morello vardu. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Paiste, ieškodama itin švarios ir kontroliuotos ride artikuliacijos, pristatė ride be varpelio idėją; ankstyvieji prototipai dar buvo vadinami Space Sound. Vėliau flat ride tapo atpažįstamu atskiru subtipu, ypač pamėgtu džiaze, studijoje ir fusion muzikoje.

Klausantis 7-ojo–8-ojo dešimtmečių įrašų, flat ride padeda atpažinti ypatingą laiko nešimo estetiką: mažiau švytinčio „crashinio“ išsiskleidimo, daugiau sausos, rafinuotos pulsacijos. Ankstyvuoju orientyru dažnai minimas Roy Haynes grojimas Chick Corea albume Now He Sings, Now He Sobs; vėliau flat ride savitą nišą rado ir platesniame jazz bei pop/rock kontekste.

Crash/Ride

Sąmoningas kompromisas arba, geresniu atveju, dviejų funkcijų sintezė. Tokia lėkštė dažnai būna plonesnė už specialiai ride funkcijai skirtą modelį, bet pakankamai stabili aiškiam ritminiam raštui.

Crash/Ride labai gerai primena, kad kataloginės kategorijos nėra fizikos dėsniai. Vidutinio ar medium-thin svorio 18–20″ lėkštė gali turėti pakankamai stabilų lanką ritmui, bet kartu pakankamai ploną kraštą, kad pilnai atsivertų akcentui. Zildjian savo A Crash Ride būtent taip ir aprašo – kaip dual-purpose modelį su ride artikuliacija ir lengvai atsidarančiu crash charakteriu. Gamintojo specifikacijoje 20″ modelis žymimas Medium Thin.

Hi-hat

Dviejų lėkščių sistema. Dažniausiai viršutinė lengvesnė, apatinė sunkesnė. Svarbu ne tik kiekvienos garsas atskirai, bet ir poros oro judėjimas, kontaktas, foot chick ir pusiau atviro garso valdymas.

Hi-hat nėra tiesiog dvi vienodos mažos crash lėkštės. Sunkesnis bottom stabilizuoja porą ir padeda sukurti aiškų chick, o lengvesnis top lengviau reaguoja į lazdelę ir pedalo judesį. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Papa Jo Jones buvo vienas muzikantų, su kuriais Avedis Zildjian tobulino hi-hat idėją; tuo pat metu pats terminas įsitvirtino kartu su kitais modernaus būgnų komplekto lėkščių pavadinimais. Zildjian tai dokumentuoja savo kompanijos istorijoje.

Splash

Mažas skersmuo ir nedidelė masė leidžia labai greitai įsijungti ir užgesti. Tai trumpas spalvinis skyrybos ženklas.

Splash nėra naujas „efektinės lėkštės“ išradimas. Mažos akcentinės lėkštės buvo svarbios ankstyvajame džiaze, o 1930-aisiais splash tapo vienu iš Avedis Zildjian standartizuotų pavadinimų. Vėliau mažos splash lėkštės kuriam laikui pasitraukė iš pagrindinio roko komplekto, bet XX a. pabaigoje vėl tapo labai matomos – ypač per Stewart Copeland ir kitų būgnininkų spalvinę orkestraciją.

Svarbiausia konstrukcinė logika čia paprasta: mažas skersmuo + maža masė = labai trumpas energijos ciklas. Tačiau storesnis splash gali būti daug agresyvesnis ir „kietesnis“ nei itin plonas, todėl net ši maža kategorija apima nuo minkšto, greito švystelėjimo iki beveik miniatiūrinės china atakos.

China

Išverstas kraštas ir kitokia bendroji geometrija duoda agresyvų, triukšmingą spektrą. Būgnų komplekte naudojama „china“ tipo lėkštė yra vakarietiškai standartizuota kategorija, įkvėpta kiniškų lėkščių / gongų formų, bet ne vienas istorinis Azijos instrumentas.

Todėl china istoriją geriau matyti kaip dviejų tradicijų susitikimą, o ne kaip dar vieną turkiško crash variantą. Kiniškose metalo mušamųjų tradicijose seniai egzistavo lėkštės su kitokia kupolo ir krašto geometrija; vakarietiški gamintojai šias formas perėmė, standartizavo ir pritaikė būgnų komplektui. Ryškiai užverstas kraštas bei netaisyklingas profilis sąmoningai suardo „švarų“ žiedinį atsaką ir sukuria triukšmingesnį, greitai atpažįstamą spektrą.

Swish ir Pang yra įdomus istorinis tiltas tarp china geometrijos ir ride funkcijos. Zildjian juos vystė kaip egzotiškas ride tipo lėkštes: su užverstu kraštu, mažu kupolu ir plonesniu korpusu. Swish dažnai naudojama su kniedėmis ir turi daugiau wash, o Pang paprastai išlaiko kiek aiškesnę lazdelę. Vėliau china tapo daug agresyvesnio rock, fusion ir metal akcento sinonimu, tačiau jos šeima vis dar daug platesnė nei vien garsus „trash crash“.

Sizzle

Kniedės prideda antrą vibruojančią sistemą. Jos juda nuo lėkštės vibracijos ir palaiko ilgą šnypščiantį sluoksnį. Dvi ar trys kniedės gali būti pakankamos ryškiam efektui.

Sizzle taip pat yra sena džiazo spalva, ne modernus aksesuaras. Zildjian sizzle pavadinimą įtraukia į tą patį 1930-ųjų terminų ir naujų drum-set lėkščių formavimo laikotarpį. Tradicinis variantas – šešios gana laisvos kniedės aplink kraštą; kita paplitusi schema – dviejų ar trijų kniedžių grupė vienoje vietoje. Zildjian iki šiol siūlo būtent šias dvi gamyklinio montavimo schemas. Gamintojo FAQ nurodo 3 kniedžių grupę arba 6 vienodai paskirstytas kniedes.

Stack

Dvi ar daugiau lėkščių kontaktuoja tarpusavyje. Kontaktas stipriai sutrumpina skambėjimo trukmę ir sukuria trumpą, triukšmingą, beveik elektroninį spragtelėjimą primenančią ataką.

Svarbiausia, kad stack nėra vien „dvi lėkštės viename stove“. Rezultatą lemia jų kontaktinė geometrija: ar kraštai remiasi vienas į kitą, ar viena lėkštė telpa į kitą, kiek jos suspaustos ir kiek gali judėti atskirai. Dėl to net tos pačios dvi lėkštės apverstos ar kitaip suspaustos gali tapti visai kitu instrumentu. Šiuolaikiniai specialiai projektuojami stack modeliai iš esmės formalizavo tai, ką būgnininkai ilgai darė eksperimentuodami su splash, china ir sulaužytomis ar neįprastomis lėkštėmis.

Perforuotos / trash

Perforuota O-Zone lėkštė — Didelės angos sumažina masę ir sukuria trumpesnį, šiurkštesnį trash charakterį.

Skylės mažina masę, keičia standumo ir oro sąveiką, nutraukia tobulą žiedinę simetriją. Dėl to garsas dažnai greitesnis, netaisyklingesnis ir „trashy“.

Svarbus dalykas – skylė čia nėra vien dekoracija. Ji pašalina metalą konkrečioje vietoje ir kartu suardo simetrišką disko modų pasiskirstymą. Todėl perforuota lėkštė gali turėti mažesnę masę už tokio pat skersmens įprastą crash, greičiau reaguoti ir kurti daugiau neperiodinio triukšmo. Sabian O-Zone tipo modeliai šią idėją pavertė atskira modernia kategorija, o vėliau perforacija tapo įprastu būdu kurti trash crash ir stack komponentus.

10 · PRAKTINIS MĄSTYMAS

KAIP „PERSKAITYTI“ LĖKŠTĘ IR KAIP JĄ RINKTIS

Pirma – ne logotipas, o forma

Skirtingų formų lėkštės — Skirtingas skersmuo, profilis ir funkcija dažnai svarbesni už logotipą.

Pažiūrėk iš šono į profilį. Ar varpelis aukštas? Ar lankas nuo krašto į centrą kyla staigiai? Ar kraštas plonas ir lankstus? Tada apžiūrėk kalimo gylį, tankį ir tekinimo plotį.

Šie požymiai neleidžia 100 % nuspėti garso, bet padeda suprasti, kodėl vienas modelis gali jaustis standus ir fokusuotas, o kitas – minkštas ir platus.

Antra – tikslus svoris

Tikslus konkretaus egzemplioriaus svoris daug pasako apie jo potencialią reakciją ir artikuliaciją.

Ypač ride tipo lėkštėms gramai yra labai naudinga informacija. Tas pats 22″ modelis 2100 g ir 2600 g gali būti praktiškai du skirtingi instrumentai.

Senųjų lėkščių rinkoje svoris dažnai svarbesnis už seną kataloginį „medium“ užrašą, nes to laikotarpio klasifikacijos ir faktinė gamybos variacija buvo plačios.

Trečia – grok keliomis dinamikomis

Būgnininkas groja splash lėkšte — Lėkštę būtina išbandyti ne vien stipriai – jos charakteris atsiskleidžia per skirtingą dinamiką.

Pradėk labai tyliai. Tada pagrok įprastą ritminį raštą ant ride tipo lėkštės. Po to grok stipriau. Galiausiai patikrink, kaip ji atsiveria grojama kaip crash. Klausyk ne vien pirmo smūgio, bet kaip garsas kaupiasi po 4–8 taktų.

Gera parduotuvinė demonstracija nėra „BAM – gražu“. Tau reikia sužinoti, kur yra instrumento dinaminės ribos ir ar jis išlieka valdomas tavo realioje muzikoje.

Ketvirta – klausyk kontekste

Lėkštė turi veikti visame komplekte, o ne tik gražiai skambėti viena.

Lėkštė viena kambaryje gali atrodyti tamsi, milžiniška ir prabangi, o grupėje visiškai pradingti. Kita, viena klausant kiek „paprastesnė“ ride tipo lėkštė grupės skambesyje gali idealiai atsirasti virš gitarų ir vokalo.

Studijoje dar svarbesnė spektrinė vieta. Ilgai išliekantis aukštų dažnių lėkštės ūžesys gali užpildyti overhead ir kambario mikrofonus taip, kad vėliau miksuojant nebeliks vietos kitoms detalėms.

Profesionalus klausimas nėra „kuri lėkštė geriausia?“. Geresnis klausimas – „kokį darbą ji turi atlikti mano muzikoje?“

11 · ILGAAMŽIŠKUMAS

PRIEŽIŪRA, PATINA IR KODĖL LĖKŠTĖS TRŪKSTA

Patina nėra purvas

Natūraliai oksiduotas ir naudotas paviršius gali būti estetikos bei instrumento istorijos dalis.

Bronza oksiduojasi ir tamsėja. Natūrali patina yra metalo paviršiaus istorija. Ji ypač vertinama vintage lėkštėse, kur agresyvus poliravimas gali sumažinti kolekcinę vertę ir nutrinti originalius rašalus.

Negalima teigti, kad plona natūrali patina savaime sukuria visą „vintage sound“. Daug didesnę reikšmę turi lėkštės konstrukcija, svoris, profilis, kalimas ir dešimtmečio gamybos metodai.

Brilliant ir valymas

Blizgios Paiste lėkštės — Brilliant paviršius yra vizualiai įspūdingas, tačiau jį lengva subraižyti agresyviai valant.

Brilliant paviršius yra papildomai poliruotas. Jei nori išlaikyti jį šviesų, saugiausia naudoti konkretaus gamintojo rekomenduojamas priemones ir vengti agresyvių abrazyvų.

Visada prisimink: dažai ir lazerinis / štampuotas ženklinimas nėra vienodi. Stipriai poliruojant ypač lengva sunaikinti rašalinius logotipus.

Dažniausios įtrūkimų vietos

Sulūžusios lėkštės — Tipinės žalos pavyzdys: kraštų ir kitų įtemptų vietų įtrūkimai.

Kraštas: nuovargio įtrūkimas po daugybės stiprių lenkimo ciklų arba po lokalaus pažeidimo.

Centrinė skylė: keyholing ar radialūs plyšiai, kai metalas trinasi į neapsaugotą stovo sriegį arba lėkštė negali laisvai svyruoti.

Tekinimo / skylės zonos: perforuotoms ar stipriai modifikuotoms lėkštėms kiekviena geometrinė įpjova yra potenciali įtempimų koncentracijos vieta – todėl gamintojai kraštus apdirba labai tiksliai.

Kaip groti, kad lėkštė gyventų ilgiau

Remontuota įtrūkusi China lėkštė — Iškirptas įtrūkimas parodo, kas nutinka, kai nuovargis ir smūgiai perauga į realų metalo lūžį.

Neužveržk sparninės veržlės taip, kad lėkštė būtų „prikalta“ prie stovo. Naudok plastikinę įvorę ir veltinius. Crash smūgiui leisk lazdelei slysti per kraštą, o ne smigti statmenai į briauną. Mes mušam NUO lėkštės ne, ne KIAURAI lėkštę.

Ir svarbiausia – rinkis lėkštę pagal reikalingą garsumą. Jei nuolat turi daužyti pernelyg sunkią lėkštę maksimaliu smūgiu, problema gali būti ne technikoje, o netinkamai parinktame instrumente.

12 · GREITAS ŽEMĖLAPIS

DIDŽIOJI LĖKŠČIŲ LAIKO JUOSTA

Trumpas viso puslapio žemėlapis: nuo senųjų bronzinių idiofonų iki šiandieninių gamintojų, efektinių lėkščių ir nepriklausomų meistrų.

Senovė

Bronziniai ir kiti metaliniai poriniai diskai bei idiofonai egzistuoja skirtingose Azijos, Artimųjų Rytų ir Viduržemio kultūrose.

V–VIII a.

Išlikusios bronzinės lėkštės rodo, kad mažų porinių diskų tradicija egzistuoja gerokai prieš modernų būgnų komplektą.

IX a.

Borobuduro reljefuose matome muzikantus su mažomis lėkštelėmis.

XV–XVII a.

Osmanų mehter tradicijoje halile tampa ryškiu karinės ir ceremonialinės muzikos balsu.

1623

Zildjian kompanija šią datą laiko Avedis I savarankiškos lėkščių gamybos Konstantinopolyje pradžia.

XVIII a.

Janičarų muzikos mada perkelia lėkštes, trikampį ir didįjį būgną į Europos karinę ir orkestrinę muziką.

XIX a.

Lėkštės tvirtai įsitvirtina romantiniame orkestre; Kerope vardas tampa svarbia senosios K. Zildjian Istanbul istorijos dalimi.

1864

Arborea savo meistrų šeimos chronologiją pradeda Fan Xi’an mokinyste Jinan varinių mušamųjų dirbtuvėse.

1901

Michail Toomas Paiste Sankt Peterburge pradeda šeimos muzikos verslą, kuriame gaminamos ir pirmosios lėkštės bei gongai.

1920-ieji

Būgnų komplekto vystymasis ir pedalinės porinės lėkštės veda į modernų hi-hat.

1929

Avedis Zildjian Company įregistruojama Masačusetse.

1930–1940-ieji

Džiazas įtvirtina ride tipo lėkštę ir hi-hat porą kaip pagrindinius pulso nešėjus.

1931

UFIP pradeda veiklą Pistoia; vėliau kompanijos identitetu tampa Rotocasting®.

1947

Koide metalo apdirbimo istorijos pradžia Osakoje.

1951

Roland Meinl Gutenstetten pradeda gaminti lėkštes paprastais rankiniais įrankiais.

1950-ųjų pabaiga

Paiste vysto Formula 602.

1960-ųjų pabaiga / 1971

Giant Beat ir 2002 įtvirtina profesionalaus CuSn8/B8 roko lėkštės modelį.

1974

Pistoia pradeda veikti Tosco – itališka šaka, vėliau persipynusi su Robert Zildjian ir ankstyvąja Sabian istorija.

1977

Uždaroma senoji K. Zildjian Istanbul gamykla.

1979–1980

Agop Tomurcuk ir Mehmet Tamdeğer pradeda Zilciler / Istanbul Cymbals kelią.

1981

Robert Zildjian Meductic miestelyje Kanadoje įkuria Sabian.

1984

Istanbul lėkštės pirmą kartą eksportuojamos į JAV; ankstyvus egzempliorius pasirašo Agop ir Mehmet.

1989

Jinan Xinchen / Centent pradeda veiklą Shandong provincijoje Kinijoje.

1995

Belgijoje įkuriamas Stagg Music.

1996

Agop Tomurcuk mirtis ir Istanbul skilimas į Istanbul Agop bei Istanbul Mehmet; tais pačiais metais pradeda veikti Bosphorus ir Turkish Cymbals.

1999

Pradeda veikti Anatolian; Mustafa Diril grįžta į Samsun ir pradeda atskirą gamybos etapą.

2000

Sukuriamas Zultan ženklas; Murat Diril pradeda bendradarbiauti su Meinl B20 lėkščių srityje.

2002

Įkuriama Masterwork; ankstesniame Agean kataloge ši data nurodoma kaip Agean pradžia; Sabian istorijoje pažymimas O-Zone atsiradimas.

2003

Koide pristato pilną šiuolaikinę lėkščių liniją; Arborea šeimos gamyba pradeda aktyvesnį eksporto etapą.

2005

Amedia įkuriama kaip šeimos kompanija, tęsianti Eremya Arzat perduotą meistrystės liniją.

2006

Startuoja Dream Cymbals & Gongs; Mustafa Diril įkuria Samsun Cymbals; Murat Diril pradeda bendradarbiauti su Paiste Twenty kryptimi.

2007

Dabartinė Agean istorija nurodo, kad Halil Kırmızıgül nupirko ir įregistravo Agean ženklą savo kompanijos vardu.

2008

Ibrahim Diril Samsune įkuria Diril Cymbals.

2008–2009

Murat Diril pereina nuo gamybos kitiems prekės ženklams prie lėkščių savo vardu.

XXI a.

Sudėtos („stack“), perforuotos, neaptekintos, smėliuoto paviršiaus, hibridinės ir itin plonos didelės lėkštės tampa normaliu profesionalaus arsenalo segmentu; kartu stiprėja nepriklausomų lėkščių meistrų scena.

↑ GRĮŽTI Į PUSLAPIO TURINĮ

Būgnoteka · lėkščių istorija, metalurgija, gamyba, akustika ir gamintojai.

ISTORIJA IR ŠALTINIAI – BŪGNOTEKOJE

Šis puslapis skirtas susipažinti su lėkštemis ir jų istorija. Daugiau įdomybių būgnotekoje

ATVERTI BŪGNOTEKĄ