MAŽASIS (SOLINIS) BŪGNAS

01 · APIBRĖŽIMAS, ANATOMIJA IR PROPORCIJOS

KAS YRA MAŽASIS (SOLINIS) BŪGNAS?

Šiuolaikinis mažasis būgnas – dviejų membranų cilindrinis membranofonas, kurio apatinę membraną liečia įtemptos metalinės spyruoklės arba specializuotos stygų sistemos. Būtent šis kontaktas suteikia instrumentui greitą, triukšmingą, plačiajuostį atsaką, dėl kurio jis taip aiškiai skiriasi nuo tomų ir bosinio būgno.

Pagrindinės dalys

Grojamoji membrana priima lazdelės smūgį. Rezonansinė membrana yra daug plonesnė ir greitai reaguoja į korpuso viduje kintantį oro slėgį. Spyruoklės remiasi į rezonansinę membraną; jų kontaktą reguliuoja įjungimo mechanizmas ir įtempimo varžtas. Korpuso briaunos (angl. bearing edges) nustato membranų atramos liniją, o spyruoklių įduba (snare bed) leidžia galinėms spyruoklių plokštelėms ir gijų rinkiniui tolygiai priglusti prie membranos.

Lankai perduoda tempimo sraigtų jėgą membranai ir kartu tampa grojamu paviršiumi atliekant rimshot, cross-stick bei kitus smūgius. Tempimo mazgų skaičius, jų masė ir tvirtinimo plotas taip pat yra konstrukcijos dalis: jie lemia, kaip tiksliai galima paskirstyti įtempimą ir kiek papildomos masės pritvirtinama prie korpuso.

Terminai: mažasis, solinis, side drum, field drum

Būgnotekoje pagrindinis terminas yra mažasis būgnas; solinis būgnas vartojamas kaip lygiagretus pavadinimas, ypač kalbant apie savarankišką technikos, orkestrinio repertuaro ir rudimentinės tradicijos liniją. Istoriniuose anglų kalbos šaltiniuose dažni side drum ir field drum, o snare drum šiandien apima visą šiuolaikinę šeimą.

Dydžiai ir proporcijos

14 colių skersmuo tapo vyraujančiu būgnų komplekto ir daugelio koncertinių mažųjų būgnų standartu, tačiau 13, 12 ir mažesni instrumentai yra įprasti specializuotose srityse. Gylis svyruoja nuo labai seklių piccolo konstrukcijų iki 7–8 colių ir dar gilesnių modelių. Skersmuo, gylis, korpuso storis ir oro tūris veikia kartu; vien tik gylio negalima tiesiogiai versti į „daugiau žemų dažnių“ ar „daugiau kūno“.

Ką iš tikrųjų keičia 14×5, 14×6,5, 14×8 ar 13×7?

Matmenys veikia ne vien skaičiumi. Skersmuo keičia membranos plotą ir lazdelės pojūtį, gylis – oro tūrį, atstumą tarp membranų, korpuso geometriją ir vietą, kurioje instrumentas „kvėpuoja“. Žemiau esančios kortelės susieja tipinius dydžius su konkrečiais instrumentais. Jos nėra įrašų „įrodymai“ – tik aiškūs konstrukcinių proporcijų pavyzdžiai.

14×5–5,5 · greitas universalus formatas

14×5–5,5 col. formatas dažnai duoda glaustesnį, greitai susirenkantį atsaką. Jis nebūtinai „aukštesnis“ iš prigimties, bet mažesnis gylis padeda išlaikyti labai aiškią ataką ir tvarkingą artikuliaciją.

14×6,5 · šiuolaikinis darbinis centras

Tokia proporcija leidžia ir aukštą, ir vidutinį derinimą, o rimshot nepraranda masės. 14×6,5 proporcija yra pakankamai gili rimshot kūnui, bet vis dar labai universali aukštesniam derinimui. Nuotraukoje – vienas konkretus 14×6,5 formato pavyzdys; pats modelis ir jo įrašas aptariami vėliau.

14×8 · gylis nereiškia lėto ar žemo

Didesnis gylis suteikia kitokį oro tūrį ir ilgesnę mechaninę sistemą, bet galutinę „aukščio“ iliuziją vis tiek valdo įtempimas. 14×8 yra ne žanras, o platforma – nuo plataus backbeat iki labai kietai surinkto, beveik orkestrinio crack.

13×6,5–7 · mažesnis plotas, kitas smūgio fokusas

13 colių membrana duoda kitokį lazdos atsaką ir smūgio fokusą. Suderinus ją su 6,5 ar 7 colių gyliu galima gauti agresyvų, siauriau susitelkusį crack, kuris nepraranda svorio – būtent todėl šis formatas taip gerai prigijo metalo ir alternatyvaus rock pasaulyje.

02 · ISTORINĖ GENEALOGIJA

NUO TABORO IKI MODERNAUS MAŽOJO BŪGNO

Mažojo būgno istorija neturi vienos patikimos „gimimo datos“. Ankstyvųjų instrumentų oda, virvės ir mediena prastai išlieka, todėl konstrukcijos raida atkuriama lyginant ikonografiją, traktatus ir išlikusius muziejų objektus. Svarbiausia čia ne ieškoti vieno išradėjo, o sekti, kada atsiranda atpažįstami konstrukciniai elementai.

Taboras, fife ir dviejų lazdelių technikos aplinka

XIII–XIV a. Europos ikonografijoje sutinkami įvairaus dydžio tabor būgnai, dažnai grojami viena lazdele kartu su dūdele. Kai melodinę liniją perima atskiras fife atlikėjas, būgnininkui atsiveria dviejų rankų technikos galimybės. Baselio ir Šveicarijos fife-and-drum tradicija vėliau tapo viena geriausiai dokumentuotų karinės būgnininkystės linijų, tačiau jos nereikėtų skelbti vieninteliu visų vėlesnių rudimentinių sistemų šaltiniu.

XVI–XVII a.: flesh hoop, counterhoop ir virvinis įtempimas

XVI a. atvaizduose ryškėja vidinis membranos lankelis (flesh hoop) ir atskiras išorinis lankas (counterhoop). Oda apgaubia vidinį lankelį, išorinis lankas priima virvių apkrovą, o įtempimas paskirstomas aplink visą perimetrą. Thoinot Arbeau Orchésographie (1589), Michael Praetorius Syntagma Musicum (1614–1620) ir Marin Mersenne Harmonie universelle (1636) leidžia lyginti ikonografiją su tekstiniais instrumentų aprašais.

Karinis side drum: signalas, ritmas ir disciplina

Europos kariuomenėse side drum tapo lauko komunikacijos priemone. Skirtingi ritminiai signalai žymėjo žygiavimą, susirinkimą, sargybą, dienos režimą ir kitus veiksmus. Išlikę XVII–XVIII a. muziejiniai būgnai rodo medinius arba metalinius korpusus, odines membranas, virvinį įtempimą ir per apatinę membraną ištemptas žarnines stygas. The Metropolitan Museum of Art išlikę egzemplioriai ypač aiškiai dokumentuoja šią konstrukciją.

XVIII–XIX a.: nuo kariuomenės į orkestrą ir sceną

Karinė asociacija ilgai išliko orkestro kalboje. Marin Marais Alcyone (1706), Beethoven Egmont (1810) ir Rossini La gazza ladra (1817) rodo, kaip mažasis būgnas iš signalinio instrumento virto dramaturgine spalva. XIX a. instrumentas vis dažniau sutinkamas teatre, koncertinėje muzikoje ir civilinėse ansamblių tradicijose.

Double drumming ir būgnų komplekto gimimas

XIX a. pabaigos JAV teatro orkestruose ir ankstyvuose populiariosios muzikos ansambliuose vietos bei biudžeto apribojimai skatino vieną atlikėją valdyti kelis perkusinius instrumentus. Double drumming reiškė bosinio ir mažojo būgno grojimą rankomis; vėliau mechaniniai bosinio būgno pedalai leido snare palikti abiem rankoms. Smithsonian apžvalgoje Edwardas „Dee Dee“ Chandleris minimas kaip vienas ankstyvų New Orleans atlikėjų, naudojusių pedalą dar XIX a. pabaigoje. 1909 m. Ludwig & Ludwig patobulintas pedalas padėjo šiai praktikai plisti masiškai.

XX a. pradžia: industrinė standartizacija

Kai mažasis būgnas tapo atskira serijinės gamybos produktų kategorija, sparčiai tobulėjo atskiras kiekvienos membranos įtempimas, metaliniai lankai, tvirtinimo mazgai, spyruoklių mechanizmai ir kataloginė dydžių sistema. 1920-ieji tapo viena svarbiausių metalinių ir dekoruotų aukščiausios klasės mažųjų būgnų epochų; vėliau sintetinės membranos, nauji lydiniai ir specializuotos mechaninės sistemos dar labiau išplėtė reguliavimo diapazoną.

03 · JAZZ IR MODERNAUS DRUM-SET SOLNIKO GIMIMAS

NUO NEW ORLEANS IKI SWING, BEBOP IR ŠIUOLAIKINIO GARSO

Jazz nėra šalutinė mažojo būgno istorijos šaka. New Orleans ir ankstyvas drum set perkėlė karinę bei teatro artikuliaciją į naują ansamblinę sistemą; swing iškėlė būgnininką į scenos centrą, o bebop sumažino komplektą, perkėlė pulsą į ride ir pavertė solniką laisvu komentavimo, akcentų ir dialogo balsu.

New Orleans ir double drumming: modernios funkcijos pradžia

Pedalui perėmus bosinį būgną, abi rankos liko laisvos mažajam būgnui. Ankstyvajame jazz instrumentas nebe vien signalizavo ar dubliavo maršo ritmą: jis pradėjo kalbėtis su melodija, akcentuoti frazes, jungti rudimentinę techniką su improvizacija ir tapo centriniu naujo būgnų komplekto rankų instrumentu.

1930-ieji · Slingerland Radio King ir Gene Krupa

Krupa buvo ilgalaikis Slingerland atlikėjas ir glaudžiai siejamas su Radio King solid-shell solnikais. 1937 m. „Sing, Sing, Sing“ pavertė būgnininką ir mažąjį būgną pagrindiniu bigbendo dramaturgijos veikėju. Tai nėra vien gear trivia – čia instrumentas, atlikėjas ir naujas sceninis būgnininko vaidmuo sutampa vienoje epochoje.

1962 · Rogers Dyna-Sonic ir Buddy Rich

Dyna-Sonic istorinė reikšmė pirmiausia yra mechaninė ir atlikėjiška. Rogers sistemą kūrė siekdama Buddy Rich pageidaujamo jautrumo ir laisvo rezonansinės membranos atsako: vielos įtempiamos ant atskiro rėmelio, todėl jų nereikia stipriai spausti į membraną. Dėl to šis solnikas tapo kanoniniu modeliu net be vieno konkretaus įrašo, kuris vienas pats apibrėžtų jo reputaciją.

Bebop: mažesnis komplektas, lengvesnė tekstūra, nauja solniko kalba

Max Roach buvo vienas pirmųjų bebop kalbos architektų ir 1949–1966 m. grojo Gretsch. Vėlyvojo 1940-ųjų–1950-ųjų kataloguose jo vardu reklamuotas 4×14 modelis padėjo seklesnį solniką susieti su „progressive jazz“ estetika. Svarbiausia ne pats keturių colių gylis, o pasikeitusi funkcija: ride cymbal neša pagrindinį pulsą, o solnikas tampa savarankišku frazuojančiu balsu.

Šepetėliai: membrana tampa paviršiumi, ne tik smūgio tašku

Šepetėlių technika ypač aiškiai parodo, kodėl mažasis būgnas nėra vien „crack“ mašina. Čia svarbūs dangos šiurkštumas, spyruoklių jautrumas, membranos gyvumas ir labai maža smūgio energija. Jazz išplėtė instrumento dinamiką iki vietų, kur mechanikos kokybė girdima ne fortissimo, o pianissimo.

Traditional ir matched grip

Traditional grip istoriškai susijęs su šone ant diržo kabančiu būgnu: pasvirusi grojimo plokštuma padarė asimetrišką kairės rankos laikyseną praktiška. Matched grip natūraliai dera su horizontalia koncertinio arba būgnų komplekto padėtimi. Šiandien abu laikymo būdai yra technikos pasirinkimai; jų istorinis pagrindas padeda suprasti formą, tačiau nenurodo vienintelio „teisingo“ šiuolaikinio metodo.

Nuo Gadd iki Benny Greb ir Jojo Mayer: jazz mąstymas po jazz eros

Benny Greb / SONOR · 13×5,75

Benny modelių raidoje galima matyti tikrą konstrukcijos evoliuciją: nuo pirmojo plono beech korpuso iki vėlesnės medinės ir žalvarinės poros su MonoRail slopinimu. Žemiau esančioje paties Grebo demonstracijoje abu instrumentai girdimi tiesiogiai, be spėlionių apie studijinę sesiją.

Jojo Mayer / SONOR · dvi skirtingos zonos

Jojo svarbus ne vienu signature modeliu, o tuo, kaip akustinį solniką paverčia keliomis mašinomis: vienas aukštesnis ir sausas, kitas žemas, slopintas ir beveik elektroninis. Akustinis būgnas čia sąmoningai perstumiamas į elektroninės ritmikos teritoriją.

Steve Gadd / Yamaha · 14×5,5

Gadd ir Yamaha bendradarbiavimas dokumentuoja dešimtmečius trukusį instrumento projektavimą. „Aja“ ir „50 Ways“ priklauso ankstesnei jo grojimo istorijai ir neįrodo vėliau sukurto signature modelio naudojimo; pats modelis vertingas kaip susiformavusių Gadd poreikių techninė išvada.

Gadd, Greb ir Mayer skiriasi stiliumi, bet visų jų požiūryje girdėti tas pats jazz palikimas: solnikas nėra vien antras ir ketvirtas takto smūgis. Jis gali būti pagrindinis dinaminis balsas, tekstūra, elektroninį garsą imituojanti akustinė mašina arba labai tiksliai suprojektuotas asmeninis instrumentas.

Šaltiniai: Gretsch / Max Roach · DRUM! / Max Roach modelio istorija · SONOR / Benny Greb · Jojo Mayer rideris.

04 · XX A. TECHNOLOGINĖ REVOLIUCIJA

NUO VIRVĖS IR ŽARNINIŲ STYGŲ IKI MYLAR, FREE FLOATING IR STARPHONIC

Modernus solnikas atsirado ne per vieną išradimą. Atskirų tempimo taškų standartizacija, metalinės spyruoklės, sintetinės membranos, tikslesnės briaunos ir įdubos, sudėtingesni straineriai bei naujos furnitūros sistemos per kelias kartas pavertė istorinį side drum tiksliai reguliuojamu instrumentu.

Virvė ir atskiri tempimo sraigtai

Virvinėje sistemoje jėga paskirstoma per bendrą virvės tinklą ir odines įtempimo kilpas. Atskiri metaliniai sraigtai (tension rods) leido kiekvieną perimetro zoną reguliuoti lokaliai. Tai padidino pakartojamumą, palengvino aukštesnę įtampą ir pavertė derinimą matuojamu mechaniniu procesu.

Nuo žarninių stygų iki spiralinės vielos

Istorinės žarninės stygos, pintos virvelės ir metalu apvyniotos medžiagos XX a. pradžioje užleido vietą vis labiau standartizuotiems spiralinių vielų rinkiniams. Šiuolaikiniame būgnų komplekte įprasta vientisa spyruoklių juosta su galinėmis plokštelėmis; orkestriniuose modeliuose vis dar sutinkami kabeliai, tiesios vielos, gitarinės stygos ar kelių medžiagų kombinacijos.

Nuo veršiuko odos iki Mylar

Natūralios odos membranos dominavo kelis šimtmečius. Jos turi savitą šilumą ir elastingumą, tačiau yra jautrios klimatui, todėl įtempimas salėje, gatvėje ir studijoje gali skirtis. XX a. viduryje plastiko revoliucija pakeitė kasdienę praktiką: Mylar suteikė pastovesnį įtempimą, stabilesnę artikuliaciją ir leido būgnininkams greičiau kartoti tą patį garsinį rezultatą.

Kodėl coated single-ply tapo standartu?

Vienasluoksnė danga tapo mažojo būgno standartu todėl, kad suderina kelis dalykus vienu metu: jautrų atšokimą, atvirą rezonansą, aiškias ghost notes ir pakankamą paviršiaus trintį šepetėliams. Būtent todėl coated Ambassador tipo galvutė išliko atskaitos tašku tiek jazz, tiek orkestrinėje, tiek studijinėje aplinkoje.

Trumpa populiariausių galvučių genealogija

• Calfskin – istoriškai autentiška, jautri ir šilta, tačiau reikli aplinkai.
• Coated single-ply – modernus universalus etalonas; atviras, jautrus, gerai skaito šepetėlius.
• Controlled Sound / center dot – stipresnė ataka ir ilgaamžiškumas, ypač rimshot bei rock aplinkoje.
• Two-ply – storesnis pojūtis, sausesnė ataka, mažiau laukinio obertonų judėjimo.
• Pre-muffled modeliai – kai reikia greitesnio, trumpesnio studijinio rezultato su mažiau papildomo slopinimo.

Coated galvutė kartu su plona snare-side membrana tapo viena svarbiausių modernaus solniko sąrangų. Šepetėlių atlikimo tradicija iš šio paviršiaus išaugino atskirą garso kalbą; jos praktika aptariama specialistinių instrumento šakų skyriuje.

Spyruoklių įduba ir apatinė geometrija

Spyruoklių įduba (snare bed) yra tyčia pažeminta korpuso briaunos zona ties spyruoklių galais. Jos plotis, gylis ir perėjimo nuolydis turi suderinti dvi priešingas užduotis: membrana turi būti pakankamai laisva, kad spyruoklės priglustų, tačiau visa apatinė briauna vis tiek turi išlaikyti tolygų atramos kontūrą. Netolygi įduba gali sukelti vienpusį šnarėjimą, prastą pianissimo reakciją arba sunkiai pašalinamą buzz.

Korpuso briauna

Briaunos kampas, viršūnės padėtis ir apvalinimo spindulys nustato, kokiame plote membrana remiasi į korpusą. Aštresnė briauna nebūtinai yra „geresnė“: ji mažina kontaktinį plotą, bet kartu reikalauja tikslesnės geometrijos. Apvalesnės briaunos padidina kontaktą ir gali kitaip paskirstyti slopinimą. Svarbiausias kriterijus – lygus, apskritas ir konkrečiai konstrukcijai tinkamas atramos paviršius.

Lankai ir spyruoklių mechanizmai

Single-flanged, double-flanged, triple-flanged, lieti (die-cast), mediniai ir specialūs tiesūs lankai skiriasi mase bei standumu. Spyruoklių mechanizmai savo ruožtu gali būti paprasti šoniniai, lygiagretaus veikimo, rėminiai arba kelių nepriklausomų sistemų. Rogers Dyna-Sonic atskyrė išilginį spyruoklių įtempimą nuo jų prispaudimo prie membranos; Ludwig Super-Sensitive, Premier 2000 ir orkestriniai Black Swamp sprendimai tą pačią problemą sprendė kitais mechaniniais keliais.

Strainer evoliucija: nuo svirties iki atskiro valdymo

Paprastas šoninis throw-off atlieka dvi užduotis – įjungia spyruokles ir nustato jų įtempimą. Sudėtingesnės sistemos mėgino šias funkcijas atskirti. Ludwig Super-Sensitive ir Premier 2000 išplėtė spyruokles už įprasto apatinės membranos pločio ir valdė jas lygiagrečiais mechanizmais; Rogers Dyna-Sonic savo rėmeliu atskyrė vielų išilginį įtempimą nuo jų prispaudimo prie membranos. Vėlesnėje boutique rinkoje Trick GS007, Dunnett R-Class, DW MAG/3P ir kiti mechanizmai daugiau dėmesio skyrė veikimo glotnumui, reguliavimo pakartojamumui ir tam, kad svirtis neišsijungtų nuo smūgių.

Trys skirtingi bandymai „išlaisvinti“ mažąjį būgną

XX a. antroje pusėje keli gamintojai tą pačią problemą sprendė visiškai skirtingose instrumento vietose. Rogers bandė sumažinti spyruoklių spaudimą rezonansinei membranai, Pearl atskyrė korpusą nuo įprastos tvirtinimo furnitūros, o TAMA STARPHONIC perprojektavo lanką, tvirtinimo mazgus ir spyruoklių mechanizmą kaip vieną aptarnaujamą sistemą. Šių konstrukcijų neverta suplakti į vieną „geresnio rezonanso“ pasakojimą – kiekviena iš jų atlaisvina kitą mechaninės grandinės dalį.

Rogers Dyna-Sonic · 1962

1962 m. Joe Thompsono patentinėje paraiškoje tikslas suformuluotas labai aiškiai: spyruokles įtempti neapkraunant membranos. Vielos įtempiamos ant atskiro rėmelio, o pats rėmelis pakeliamas tik tiek, kad kontaktuotų su rezonansine membrana. Taip galima „sausinti“ atsaką ne vien stipriau veržiant vielas į membraną ir mažiau rizikuoti užslopinti jos judėjimą.

Pearl Free Floating · 1983

Pearl 1983 m. pristatytame Free Floating korpusas tampa beveik keičiama akustinės platformos dalimi. Tempimo sraigtai, atramos ir pagrindinė mechaninė apkrova tenka atskiram chassis, todėl korpuso nereikia gręžti tradiciniams lugams. Dėl to ta pati sistemos logika gali būti taikoma medžiui, žalvariui, plienui, aliuminiui ar bronzai – pasikeičia korpusas, bet ne pagrindinis konstrukcinis principas.

TAMA STARPHONIC · 2009

STARPHONIC neatsisako lugų, bet pakeičia jų ir lanko tarpusavio darbą. Atlaisvinus tempimo sraigtus Claw Hook galima atlenkti nuo Grooved Hoop, todėl membraną galima pakeisti neišsukant visų sraigtų iš lugų. Linear-Drive mechanizmas spyruokles prie membranos priartina tolygesniu tiesiniu judesiu, o ta pati furnitūros architektūra naudojama skirtingiems metaliniams ir mediniams korpusams. Čia inovacija yra ne vienas solnikas, o visa aptarnavimo ir reguliavimo sistema.

Šaltiniai: Rogers Dyna-Sonic / Joe Thompson patentinė koncepcija · Pearl: Free Floating pristatytas 1983 m. · Pearl Free Floating · TAMA STARPHONIC mechanika

05 · AKUSTIKA

DVI MEMBRANOS, ORO ERTMĖ, KORPUSAS IR KONTAKTINĖ SPYRUOKLIŲ SISTEMA

Akustiškai mažasis būgnas yra sudėtinga susietų virpančių elementų sistema. Smūgis sužadina grojamąją membraną; oro slėgio kaita korpuso viduje judina apatinę membraną; ši periodiškai susiduria su spyruoklėmis. Korpusas, lankai ir furnitūra taip pat vibruoja, o galutinį rezultatą dar keičia smūgio vieta, lazdelė, patalpa ir mikrofono pozicija.

Apskritos membranos modai

Ideali apskrita membrana neturi vienos paprastos harmoninių obertonų sekos. Ji vibruoja daugeliu modalinių formų, apibrėžiamų mazginiais skersmenimis ir apskritimais. Smūgio vieta lemia, kurios formos sužadinamos stipriausiai. Smūgis arti centro labiau išryškina simetriškas modas, o judant link krašto modalinių komponentų santykis keičiasi. Rimshot vienu metu sužadina membraną ir lanką, todėl ataka tampa kitokia negu paprasto smūgio į membraną.

Dviejų membranų ryšys per orą

Viršutinės membranos judėjimas suspaudžia ir išplečia korpuso oro tūrį. Slėgio kaita veikia apatinę membraną, todėl abi membranos nėra nepriklausomos. Akustikos literatūroje toks dviejų membranų ryšys aprašomas kaip susietų modų sistema: vienos membranos įtempimo pakeitimas gali pakeisti visos sistemos rezonansų dažnius ir gesimo charakterį.

Spyruoklių kontaktas – smūgio jėga keičia atsaką

Spyruoklės nėra nuolat „priklijuotos“ prie membranos. Vibracijos metu jos periodiškai liečiasi, atšoka ir vėl susiduria su paviršiumi. Dėl šių pasikartojančių kontaktų spektras pasipildo plačiajuosčiu triukšmo komponentu, o sistemos elgesys tampa nelinearus. Stefan Bilbao fizinio modeliavimo darbai mažąjį būgną aprašo kaip 2D membranų, 1D spyruoklių, 3D oro lauko ir kontaktinių sąlygų sąveiką.

Korpusas: medžiaga matuojama, bet ne viena lemia skambesį

Korpuso sienelės turi savo rezonansus; jų dažnius ir slopinimą keičia medžiagos elastingumas, tankis, sienelės storis, konstrukcijos būdas, furnitūros masė ir atramos sąlygos. Laboratoriniuose tyrimuose šie skirtumai išmatuojami. Praktiniame instrumente girdimas rezultatas vis tiek yra visos sistemos išdava, todėl tokie apibūdinimai kaip „klevas = šiltas“ arba „plienas = ryškus“ yra pernelyg grubūs.

Svarbiausia akustinė taisyklė

Lyginant du korpusus reikia kiek įmanoma suvienodinti membranas, derinimą, spyruokles, lankus ir smūgio stiprumą. Kitu atveju dažnai girdime ne medžiagos ar konstrukcijos skirtumą, o skirtingą sąranką.

Akustikos skyrius atsako į klausimą kodėl instrumentas taip elgiasi. Praktiniai valdikliai – membranos, spyruoklės, lankai, derinimas ir slopinimas – aptariami vėliau, kad teorija ir kasdienė sąranka nesidubliuotų.

06 · KORPUSO GAMYBA

KAIP PAGAMINTAS KORPUSAS?

Korpuso gamybos būdas nustato siūlių skaičių, pluošto orientaciją, sienelės storį, masę, standumą ir tai, kaip tvirtinama furnitūra. Dėl to du tos pačios medienos ar metalo būgnai gali priklausyti visiškai skirtingoms mechaninėms kategorijoms.

Kaip tai iš tikrųjų gaminama?

Gamybos būdą lengviausia suprasti matant procesą. Šie vaizdo įrašai parinkti ne kaip reklama, o todėl, kad aiškiai parodo skirtingas operacijas – segmentų klijavimą, tekinimą, bearing edge ir snare bed formavimą bei Free Floating sistemos surinkimą.

07 · MEDŽIAGOS IR AMATAS

MEDIENA, METALAI IR KOMPOZITAI – BE „TONO RECEPTŲ“

Medžiagų atlaso tikslas – parodyti, kokiose konstrukcijose realiai naudojamos skirtingos medžiagos ir kokie modeliai jas reprezentuoja. Praktinis skambesys kyla iš geometrijos, masės, standumo, briaunų, lankų, membranų, spyruoklių ir derinimo visumos. Dėl to medžiagų lentelė sąmoningai nenaudoja absoliučių epitetų „šiltas“, „ryškus“ ar „tamsus“ kaip fizinių konstantų.

Mediena

Klevas. Viena plačiausiai naudotų šiuolaikinių medienų. Jį verta lyginti ne kaip abstraktų „warm maple“, o per konkrečią konstrukciją: kiek sluoksnių, koks storis, ar yra žiedai, kokios briaunos ir lankai.

Beržas ir bukas. Šios rūšys dažnai minimos kartu su studijine tvarka ir tiksliu atsaku, bet svarbiausia vėlgi yra korpuso receptas. Yamaha Recording Custom ar Noble & Cooley linijose konstrukcija keičia daugiau negu vien rūšies pavadinimas.

Riešutmedis, vyšnia, ąžuolas. Tokios medienos dažnai sutinkamos mažesnių serijų instrumentuose. Čia ypač svarbu lyginti storį, masę, žiedus ir lankus, nes viena rūšis gali pasirodyti keliuose visiškai skirtinguose korpuso tipuose.

Jarrah ir kiti Australijos hardwoods. Brady parodė, kad regioninė žaliava gali sukurti atskirą snare tradiciją. Čia svarbi ne vien mediena, bet ir blokinė arba storesnė korpuso geometrija.

Zelkova ir kitos nišinės kryptys. Canopus Zelkova nėra tiesiog „egzotinė mediena“ – tai pavyzdys, kaip kita gamybos logika išskobia visą korpusą iš vieno ruošinio ir paverčia konstrukciją pačiu pagrindiniu istorijos tašku.

Metalai

Žalvaris. Vienas svarbiausių istorinių metalinių solnikų laukų. Vientisas ar su siūle, plonesnis ar storesnis korpusas, įvairūs lankai ir apdaila čia svarbesni už abstraktų „brass = this“ teiginį.

Aliuminis. Supraphonic ir Acrolite parodo, kad santykinai lengvas metalinis korpusas gali tapti studijiniu etalonu. Čia svarbu, ar korpusas plonas ir formuotas, ar storesnis ir masyvesnis.

Varis. Plonesni variniai korpusai dažnai aprašomi labai apibendrintai, bet realiai juos būtina vertinti kartu su gyliu, briaunomis, lankais ir visa furnitūros platforma. STARPHONIC čia geras kontrolinis pavyzdys.

Bronza ir vadinamas bell brass. Plonas formuotas bronzos lakštas ir storas lietas korpusas yra dvi skirtingos mechaninės šeimos. Būtent todėl TAMA Bell Brass ir SONOR HLD 590 tapo atskira istorijos šaka.

Plienas. Nuo darbinių plieninių modelių iki daug rimtesnių profesionalių konstrukcijų, plienas nėra viena skambesio formulė. Reikia žiūrėti į sienelės storį, siūlę, briauną, standinimo žiedą ir lankus.

Titanas. Dunnett parodė, kad tai gali būti visai rimta metalinio solniko kryptis, tačiau ir čia vien žodis „titanium“ nieko neužbaigia: konstrukcija, storis ir mechanika lemia daugiau.

Apie terminą „bell brass“. Būgnų rinkoje tai nėra vieno standartizuoto lydinio pavadinimas. Juo dažniausiai apibūdinami sunkūs lieti vario lydinių korpusai, dažnai bronzos šeimos, tačiau konkretus receptas gali skirtis. Todėl tiksliau kalbėti apie lietą bronzos ar kito vario lydinio korpusą, o „bell brass“ palikti kaip istoriškai nusistovėjusį būgnininkų terminą.

Akrilas ir kompozitai

Akrilas. Skaidrumas čia tapo ne tik estetika, bet ir atskira korpuso gamybos logika. Akrilo korpusas formuojamas visiškai kitaip negu mediena ar metalas.

Anglies pluoštas. Kompozitinio korpuso savybės priklauso nuo pluošto krypties, sluoksnių skaičiaus, dervos ir bendros sienelės architektūros. Žodis „carbon“ čia tėra pradžia.

Hibridai. Kai viena medžiaga atlieka vieną struktūrinę funkciją, o kita – kitą, korpuso idėja tampa iš esmės kompozicinė. DW Edge yra vienas aiškiausių tokios logikos pavyzdžių.

KAI AMATAS KEIČIA PAČIĄ KONSTRUKCIJĄ

Graviruotas metalas: Black Beauty ir Triumphal

1920–1930 m. JAV aukščiausios klasės būgnai dažnai buvo dekoruojami graviravimu, juodo nikelio apdaila, aukso danga ir ornamentuotomis furnitūros detalėmis. Ludwig Triumphal instrumentai priklauso ypač retai, kolekcinei šios tradicijos viršūnei. Black Beauty genealogija išliko gyva ir šiuolaikinėje gamyboje, kur rankomis graviruoti korpusai vis dar siejami su aukščiausios klasės metalo amatu.

Solid-shell meistrystė: Noble & Cooley ir Craviotto

Noble & Cooley ir Craviotto parodė, kad steam-bent solid-shell gali būti ne istorinis reliktas, o modernios aukščiausios klasės gamybos platforma. Tokiuose instrumentuose medienos parinkimas, lenkimas, džiovinimas, siūlė, sutvirtinimo žiedai ir briaunų apdirbimas tampa aiškiai matoma meistro darbo dalimi.

Metalų laboratorija: Dunnett, Keplinger, Oriollo

Ronn Dunnett išplėtė titano ir plonų metalinių korpusų mažų dirbtuvių rinką; Gregg Keplinger išryškino masyvesnį nerūdijančio plieno ir utilitarinės konstrukcijos požiūrį; Oriollo ir kitos mažos metalo dirbtuvės eksperimentuoja su aliuminiu, variu, bronza, formavimu, kalimu ir sienelių storiais. Tokie gamintojai ypač aiškiai parodo, kodėl „metalas“ nėra viena akustinė kategorija.

Custom bumas ir nepriklausoma scena

1990–2000 m. custom rinka išpopuliarino gilius ir seklius nestandartinius korpusus, dideles ventiliacijos angas, medinius lankus, ryškias apdailas ir įvairias mažų korpusų tiekėjų sistemas. Dalis idėjų liko epochos mada, dalis vėliau persikėlė į didžiųjų gamintojų katalogus. Šiuolaikinė INDe, C&C ir kitų nepriklausomų dirbtuvių scena dažnai grįžta prie mažos furnitūros masės, plonesnių korpusų ir sąmoningai paprastos mechanikos.

08 · GARSO FORMAVIMAS IR DERINIMAS

MEMBRANOS, SPYRUOKLĖS, LANKAI, DERINIMAS IR SLOPINIMAS

Korpusas yra tik pradinė platforma. Kasdienį instrumento balsą daug greičiau pakeičia membranos, jų įtempimas, spyruoklių parinkimas, lankai ir slopinimas. Dėl to profesionalus vertinimas visada prasideda nuo sąrankos, o ne nuo medžiagos pavadinimo.

Grojamoji membrana

Vieno sluoksnio dengta membrana išlieka universaliu atskaitos tašku: ji aiškiai parodo korpuso, derinimo ir spyruoklių elgesį. Storesnės, dviejų sluoksnių arba papildomai slopintos membranos keičia ataką, gesimą ir lazdelės pojūtį. Tinkamas pasirinkimas priklauso nuo muzikos, dinamikos ir grojimo stiprumo, o ne nuo vieno „geriausio“ modelio.

Rezonansinė membrana

Apatinė snare-side membrana paprastai yra gerokai plonesnė. Ji turi reaguoti į nedidelius oro slėgio pokyčius, todėl jos būklė tiesiogiai veikia pianissimo, tylių tarpinių natų (ghost notes) ir spausto virpinimo (buzz roll) pradžią. Senstanti, įlinkusi ar prie briaunos netolygiai prigludusi membrana gali sukurti simptomus, kurie klaidingai priskiriami korpusui ar spyruoklėms.

Spyruoklės: ne vien 20 prieš 42 gijas

Spyruoklių komplektą apibrėžia ne vien gijų skaičius. Svarbus pačios vielos skersmuo, spiralinio vijimo tankis, atstumai tarp gijų, galinių plokštelių plotis, jų litavimo ar suvirinimo būdas ir tai, kiek plačiai visa sistema remiasi į rezonansinę membraną. Dvi skirtingos 20 gijų sistemos gali reaguoti labiau skirtingai negu 20 ir 24 gijų modeliai iš tos pačios šeimos.

Plieninė spiralė yra įprastas būgnų komplekto standartas, tačiau orkestriniuose solnikuose naudojamos ir tiesios vielos, kabeliai, gitarinių stygų tipo elementai bei kelių medžiagų sistemos. Canopus Vintage Snare Wire, PureSound, Grover ir Black Swamp parodo skirtingas tos pačios problemos interpretacijas. Platesnė sistema reikalauja ir tinkamo snare bed; jei įduba per siaura, kraštinės gijos gali kontaktuoti netolygiai.

Lankas yra ir konstrukcija, ir grojamas instrumentas

Solnike lankas ypatingas tuo, kad jis ne tik spaudžia membraną – būgnininkas į jį nuolat smūgiuoja. Rimshot ir cross-stick todėl priklauso nuo lanko aukščio, profilio, medžiagos ir standumo. 2,3 mm triple-flanged lankas, sunkus cinko lydinio die-cast, aliuminio lietas lankas, medinis lankas ir į vidų užlenktas S-Hoop net su tuo pačiu korpusu duoda skirtingą lazdelės pojūtį ir skirtingą smūgio impulsą.

TAMA Grooved Hoop yra dar kitokia kryptis: jo griovelis priima Starphonic Freedom Lug kablį ir tampa visos greito membranos keitimo sistemos dalimi. Tokiu atveju lankas jau nebe atskiras aksesuaras, o visos mechaninės architektūros elementas.

Derinimas: svarbiausia ne „nata“, o santykis

Mažąjį būgną galima derinti pagal girdimą aukštį, pagal įtempimą ties kiekvienu sraigtu arba naudojant matavimo įrankius. Praktikoje svarbiausia, kad membrana būtų tolygiai įtempta ir kad grojamosios bei rezonansinės membranų santykis duotų norimą spyruoklių reakciją. Viena universali „teisinga nata“ neegzistuoja: 14×5, 14×6.5, 13×7 ir orkestrinis 14×6.5 instrumentai gali būti sąmoningai derinami visiškai skirtingai.

09 · IKONINIAI SOLNIKAI IR DOKUMENTUOTI ĮRAŠAI

KAI KONKRETUS SOLNIKAS IŠ TIKRŲJŲ PATENKA Į GARSO ISTORIJĄ

Čia audio atsiranda tik tada, kai jis turi konkrečią funkciją. Vienur modelis dokumentuotas tiesiogiai, kitur ryšys yra stiprus ir istoriškai nuoseklus, bet sesijos dokumentai neišlikę. Jei galima kalbėti tik apie bendrą atlikėjo estetiką, dainos čia nėra.

1963 · Ludwig Jazz Festival ir Ringo Starr

Šio instrumento svarba peržengė konstrukciją. Ringo Jazz Festival buvo matomas ir girdimas pačiame Beatles sprogimo centre, o Oyster Black Pearl Ludwig komplektas per 1964 m. „Ed Sullivan Show“ tapo masinės būgnų kultūros simboliu. Žemiau esantis oficialus Beatles archyvo klipas vertingas būtent kaip dokumentuotas gyvas instrumento naudojimas: čia nereikia spėti, kuris solnikas galėjo būti studijoje.

1968–1970-ieji · Ludwig Supraphonic LM402 ir John Bonham

Bonham visą karjerą glaudžiai siejamas su 14×6,5 Supraphonic. „When the Levee Breaks“ atveju LM402 yra stipri, bet ne absoliučiai sesijos lapais užrakinta asociacija; daug tvirčiau dokumentuota pati Ludwig sistema, Headley Grange laiptinė, du M160 mikrofonai, kompresija ir vėlesnis varispeed. Todėl šis įrašas kartu moko ir svarbiausios studijinės pamokos: garsus solniko garsas nėra vien korpusas.

Ludwig klasikinis solnikų kanonas

Jazz Festival ir Bonhamo LM402 yra tik dvi Ludwig istorijos pusės. Prie jų būtina pridėti Black Beauty, Acrolite ir Super-Sensitive – skirtingus instrumentus, kurie šeimos valdomos Čikagos Ludwig laikais sukūrė didelę dalį to, ką šiandien vadiname „Ludwig snare“ reputacija.

Black Beauty · žalvario archetipas

Black Beauty svarba nėra vien jo spalva ar kolekcinė aura. Tai ilga žalvarinio korpuso linija, kuri tapo atskaitos tašku vėlesniems brass solnikams ir išliko Ludwig katalogo centru per kelias visiškai skirtingas kompanijos eras.

Acrolite · paprastesnis, bet ne antrarūšis

Acrolite buvo paprastesnis ir pigesnis už Supraphonic, bet jo aliumininis korpusas, nedidelė furnitūros masė ir labai platus derinimo diapazonas padarė jį vienu iš tų instrumentų, kurių praktinė vertė gerokai peržengė kataloginę klasę.

Super-Sensitive · mechanikos Ludwig

Super-Sensitive rodo kitą Ludwig pusę: ne tik garsų korpusą, bet ir bandymą radikaliai kontroliuoti spyruoklių kontaktą. Tai svarbi grandis tarp paprasto throw-off ir sudėtingesnių parallel-action sistemų.

O ką reiškia „Ludwig“ perkant šiandien?

Black Beauty, Jazz Festival, Supraphonic, Acrolite ir Super-Sensitive reputaciją sukūrė šeimos valdoma Čikagos Ludwig. 1981 m. William F. Ludwig II kompaniją pardavė Selmer, o 1984 m. gamyba persikėlė į Monroe. Dabartinė Ludwig teisėtai tęsia prekės ženklą, modelių pavadinimus ir gamybos liniją, tačiau naujas Ludwig nėra tas pats senas šeimos valdomas Ludwig instrumentas. Jei nori būtent senojo laikotarpio Black Beauty, Acrolite ar Supraphonic, kalbame apie vintage egzempliorių ir jei jau pirkti, tai tik tokį.

WFLIII yra kita tąsa. William F. Ludwig III 2014 m. pradėta bendrovė tęsia Ludwig šeimos būgnų statymo genealogiją, bet ji nėra senųjų Black Beauty, Supraphonic ar Acrolite katalogo teisinė tęsėja. Paprastai tariant: dabartinė Ludwig paveldėjo vardą ir modelių liniją; WFLIII – šeimos liniją; vintage Ludwig yra pats istorinis instrumentas.

Šaltiniai: Ludwig oficiali istorija · WFLIII – Our Story

1991 · TAMA Bell Brass ir Metallica „The Black Album“

Šis ryšys yra daug tvirtesnis. Black Album sesijoms Ross Garfield / Drum Doctors pateikė TAMA Bell Brass kartu su Gretsch korpusais, o jo didžiulis crack ir žemų dažnių kūnas tapo vienu albumo identiteto centrų. „Enter Sandman“ čia nėra vien „panašaus garso“ nuoroda – jis priklauso konkrečiai dokumentuotai sesijos solniko istorijai.

Mapex Black Panther · nuo 1997 m. iki konkretaus modelio

Black Panther istorijoje svarbi pati plataus profesionalių solnikų arsenalo idėja, tačiau „Duobė“ leidžia pereiti nuo katalogo prie tikro įrašo. Čia mano modelis žinomas tiksliai: BPBR465H. Tankiame gitariniame mikse jo rimshot išlaiko siaurą aiškų centrą, o po ataka lieka pakankamai metalo ir kūno, todėl garsas nepranyksta ir nevirsta vien sausu click.

1997–2000 · Abe Cunningham ir ventiliuoti OCDP solnikai

Pats Cunningham yra nurodęs, kad jo didelėmis ventiliacijos angomis gręžti OCDP solnikai girdimi „My Own Summer“ ir „Digital Bath“. Vėlesnis TAMA signature modelis nėra retrospektyviai vadinamas tais pačiais sesijos būgnais – jis svarbus todėl, kad tiesiogiai perkelia ankstesnę jo garso filosofiją į 3 mm žalvarį ir keturias dideles ventiliacijos angas.

2003 · Godsmack „Faceless“ ir Yamaha Roy Haynes Signature

Čia dokumentacija yra albumo lygmens, todėl konkrečiam „Straight Out of Line“ take nepriskiriamas absoliutus teiginys. Tačiau Yamaha interviu aiškiai sieja 14 colių Roy Haynes Signature su beveik visu „Faceless“. Roy Haynes vardu sukurtas Yamaha modelis taip persikėlė į beveik visą Godsmack „Faceless“ – jazz instrumento dizainas atsidūrė sunkiojo rock studijoje.

Atlikėjų modeliai, kuriuose vardas reiškia konstrukciją

Signature ir artistinės specifikacijos svarbios tada, kai atlikėjo poreikis matomas pačioje konstrukcijoje: dydyje, korpuse, lankų geometrijoje, spyruoklėse, slopinime ar pasirinktoje membranoje. Vėliau sukurtas signature modelis negali būti retroaktyviai laikomas senesnės sesijos būgnu, todėl čia atskiriama dokumentuota konstrukcija nuo atlikėjo ankstesnių įrašų istorijos.

Dennis Chambers / Pearl

Chambers modelis artėja prie orkestrinės mechanikos logikos: jautrumas valdomas ne vien viena bendra vielų juosta, o keliomis atskiromis grupėmis. Signature čia iš tiesų keičia instrumento architektūrą.

Joey Jordison / Pearl · 13×6,5

Jordison modelio idėja slypi proporcijoje. Jis nėra įprastas seklus piccolo: mažesnis membranos plotas derinamas su gilesniu plieniniu korpusu, kad išliktų agresyvus fokusas ir pakankamas smūgio svoris.

Danny Carey / SONOR · 14×8 bronza

Carey modelis gerai atskiria gylį nuo derinimo aukščio. Aštuonių colių korpusas nėra savaime „žemas“: didelė įtampa ir masyvi konstrukcija gali duoti labai aiškią, projektyvią artikuliaciją.

Mike Bordin / Yamaha · 14×6,5 varis

Bordin modelis naudoja varį kaip konstrukcinę medžiagą, o ne vien tonalų etiketės žodį. Didesnis sienelės storis ir kalta korpuso dalis leidžia jį lyginti su kitais 14×6,5 metaliniais solnikais kaip visai kitą mechaninę sistemą.

Tomas Haake / SONOR Artist Bronze · 14×6

Haake setupas įdomus tuo, kad sunkus bronzinis korpusas susitinka su labai standžia aramidine membrana. Tai aiškiai dokumentuota šiuolaikinė konfigūracija, todėl ją galima aptarti be bandymo retroaktyviai priskirti konkrečiam senesnio albumo take.

Šaltiniai: Slingerland / Gene Krupa · Ringo Jazz Festival · Rogers Dyna-Sonic · Ludwig istorija · WFLIII · TAMA / Black Album · Abe Cunningham · Shannon Larkin · Benny Greb · Jojo Mayer rideris · Tomas Haake · Mapex BPBR465H.

10 · ORKESTRAS, MARCHING IR KITOS ŠAKOS

ORKESTRAS, MARCHING IR TRADICIJOS UŽ BŪGNŲ KOMPLEKTO RIBŲ

Modernus 14 colių drum-set solnikas yra tik viena šios šeimos versija. Kitos tradicijos instrumento mechaniką optimizavo visai kitoms užduotims: pianissimo, arenos projekcijai ar savitoms rudimentinėms tradicijoms.

Ką mažasis būgnas daro orkestre?

• Artikuliuoja ritmą – aiškūs akcentai, trumpi motyvai, maršo pulsas.
• Kuria įtampą – ilgi pianissimo ar crescendo spausti virpinimai.
• Duoda spalvą – sausa, grūdėta ataka, kurios nepakartoja joks kitas orkestro instrumentas.
• Veda formą – kai kūrinio eiga laikosi ant nuolatinio ritminio modelio, kaip Boléro atveju.

Koncertinis snare nėra tas pats, kas drum-set snare

Koncertinėje praktikoje dažnai naudojami keli instrumentai skirtingam repertuarui: gilesnis medinis būgnas vienam kontekstui, ryškesnis metalinis – kitam, o prie to dar prisideda kabelių, vielų, gut ar net sintetinių gijų variantai. Čia labai svarbūs stovėjimo kampas, šepetėlių ar lazdelių pasirinkimas, grojamosios galvutės tipas ir tai, kaip būgnas elgiasi pianissimo spaudžiamuose virpinimuose.

Orkestrinis solnikas: pianissimo yra konstrukcinė užduotis

Komplekto būgnininkui labai tylus buzz kartais yra šalutinis efektas. Orkestriniame solnike tai gali būti pagrindinis kriterijus. Pianissimo roll turi prasidėti be staigaus „slenksčio“, pavienės natos turi aktyvuoti spyruokles ir prie krašto, o crescendo neturi staiga pakeisti instrumento charakterio. Dėl to koncertiniai modeliai naudoja plonesnes rezonansines membranas, platesnes bei tiksliau suformuotas snare beds, tiesias vielas, kabelius, spirales ir kelių nepriklausomų grupių sistemas.

Black Swamp 2002 m. pristatytas Multisonic yra vienas aiškiausių šios logikos pavyzdžių: penkios atskiros snare grupės gali būti įtempiamos ir įjungiamos skirtingais deriniais. Pearl Philharmonic ir kiti koncertiniai instrumentai tą pačią problemą sprendžia kitomis priemonėmis. Čia „daugiau spyruoklių“ savaime nereiškia geriau – svarbu, kaip jos pradeda veikti prie labai mažos membranos amplitudės.

Repertuaro orientyrai

• Marin Marais – Alcyone (1706): ankstyvas sceninis efektas, rodantis teatro ryšį su mažuoju būgnu.
• Beethoven – Egmont (1810): maršo ir dramatiškos retorikos tąsa.
• Rossini – La gazza ladra (1817): vienas garsiausių ankstyvųjų orkestrinio mažojo būgno ženklų.
• Ravel – Boléro (1928): bene garsiausias atvejis, kai mažasis būgnas tampa visos formos varikliu.
• Prokofiev – Lieutenant Kijé (1934): excerpt kultūros klasika, kur vertinamas artikuliacijos aiškumas ir stiliaus kontrolė.

Excerpt kultūra ir atlikėjo amatas

Klasikinėje perkusijoje mažasis būgnas turi savą „excerpt“ kultūrą: tam tikros orkestrinės vietos virsta technikos ir stiliaus testais. Čia vertinamas ne vien garsumas ar greitis, bet roll kokybė, dinamika, stiliaus jausmas, lazdelės pasirinkimas, garso projekcija ir gebėjimas išlaikyti charakterį neprarandant kontrolės. Todėl orkestrinis mažasis būgnas yra ne mažiau savarankiška tradicija nei drum-set backbeat pasaulis.

Modernus mažasis būgnas neatsiejamas nuo orkestrinės linijos. Iš jos ateina concert snare samprata, artikuliacijos reiklumas, pasirinkimas tarp skirtingų spyruoklių sistemų ir idėja, kad tas pats instrumentas gali būti ne tik ritmo šerdis, bet ir labai rafinuotas spalvinis balsas.

Ravel · Boléro – ištvermė ir identiška artikuliacija

Klausykite, kaip tas pats ostinato išlaiko charakterį orkestrui augant aplink jį. Čia solniko užduotis – ne „solo“, o absoliučiai stabili forma.

Orkestrinis excerpt – tylus atsakas

Klausykite ne vien natų tikslumo, bet to, kaip pianissimo pradžioje suaktyvėja spyruoklės ir kaip roll išlieka vientisas.

Koncertinis solnikas – artikuliacija salėje

Šis pavyzdys naudingas kaip koncertinės projekcijos ir dinaminio diapazono demonstracija, o ne kaip konkretaus komercinio modelio reklama.

Aukštos įtampos lūžis: marching mažasis tampa kita mašina

Šiuolaikiniai marching mažieji būgnai dirba labai aukštose membranų įtampose, naudoja standžius aukštos įtampos lankus, specialias sintetinės ar aramidinės medžiagos membranas ir dažnai atskiras spyruoklių rėmo sistemas. Tai jau beveik atskira konstrukcinė šaka, kurios prioritetas – projekcija, vienodas atsakas ir artikuliacija lauke ar didelėje arenoje.

XX a. pabaigos drum corps pasaulyje marching mažasis nutolo nuo įprasto komplekto solniko daug daugiau, negu iš pirmo žvilgsnio rodo panaši forma. Aramido ir kitų aukštos įtampos membranų naudojimas smarkiai padidino konstrukcijos apkrovas. Tam prireikė standesnių lankų, sustiprintų korpusų, ilgų aukštos įtampos sraigtų, masyvesnių tvirtinimų ir atskirų rėmų, kurie tempimo jėgą priima ne taip, kaip standartinis 14×5 ar 14×6,5 col. komplekto būgnas.

Pearl 1983 m. kartu su Free Floating solnikais pristatė ir Championship Maple marching būgnus; vėlesnėse marching sistemose free-floating principas tapo ypač logiškas, nes didelę membranos įtampą galima nukreipti per konstrukcinį rėmą, o ne palikti visą apkrovą plonam korpusui. Yamaha, Pearl, Premier, Mapex ir kiti gamintojai šioje srityje kūrė ne vien garsesnius būgnus – jie kūrė instrumentus, kurių mechaninės apkrovos, membranos ir spyruoklių sistema priklauso kitai inžinerinei klasei.

Basel, pipe band ir brazilų caixa

Šiuolaikinis mažasis būgnas neturi vienos vienintelės techninės šakos. Baselio tradicijoje ilgai išliko atskiras miesto ir karinės būgnininkystės repertuaras bei instrumento estetika. Škotijos pipe-band solnikas XX a. antroje pusėje pasuko į labai aukštą įtempimą, specialias galvutes ir ypatingai sausą, tankią artikuliaciją. Brazilų caixa – kita genealogija: snared drum samba mokyklose ir kituose ansambliuose gali būti grojamas prie liemens ar aukščiau, kitokiu laikymu ir kitokiu ansambliniu vaidmeniu.

Šios tradicijos primena, kad „snare drum“ nėra tik 14×6,5 col. būgnų komplekto instrumentas. Ta pati pamatinė idėja – membrana ir ją liečiančios stygos ar vielos – įvairiose muzikos sistemose buvo optimizuota visiškai skirtingai.

11 · STUDIJA IR PROFESIONALUS VERTINIMAS

KĄ GIRDIME ĮRAŠE IR KĄ VERTA TIKRINTI PAČIAME BŪGNE

Po istorijos ir konstrukcijos lieka praktiškiausias klausimas: ką iš tikrųjų vertiname, kai girdime arba renkamės solniką? Studijoje instrumentą iškart pakeičia mikrofonai ir signalų grandinė; gyvai – stovas, derinimas, galvutės, spyruoklės ir patalpa.

Studija ir mikrofonas

Įraše vienas būgnas gali skambėti visiškai kitaip priklausomai nuo mikrofono atstumo ir krypties. Artimas viršutinis mikrofonas pabrėžia ataką, apatinis – spyruoklių komponentą, overhead ir kambario mikrofonai – bendrą kūno bei erdvės santykį. Todėl „geras solo garsas prie ausies“ nebūtinai yra tas pats, kas geras garsas mišinyje.

Dėl to garsus įrašas nėra patikimas vien medžiagos demonstravimas. Žalvarinis Black Beauty, bronzinis cast shell ar paprastas plieninis solnikas po mikrofonų, fazės derinimo, EQ, kompresijos, reverbo ir sample sluoksnių gali atsidurti daug arčiau vienas kito, negu atrodytų klausantis jų kambaryje. Kai norima vertinti būgną, reikia ieškoti ir neapdorotų demo; kai norima suprasti įrašo estetiką, reikia analizuoti visą signalų grandinę.

Stovas ir korpuso laisvė

Stovo krepšys turi instrumentą laikyti stabiliai, tačiau jo nereikia suspausti jėga. Ypač plonasieniuose arba jautriuose orkestriniuose būgnuose verta patikrinti, ar stovas nesukuria papildomo slopinimo arba metalinio kontakto. Tas pats būgnas ant skirtingai suveržto stovo gali elgtis ne visai vienodai.

Penki klausimai profesionaliam instrumentui

Kaip teisingai lyginti du būgnus

Jei tikslas – išgirsti korpuso ar konstrukcijos skirtumą, abiem instrumentams verta uždėti tokias pačias naujas membranas, suderinti panašiu įtempimu, naudoti tokį pat spyruoklių tipą ir groti vienodu stiprumu toje pačioje patalpoje. Jei tikslas – išsirinkti geresnį darbo instrumentą, galima palikti kiekvieną būgną jam optimalioje sąrankoje, tačiau tuomet lyginamas jau visas instrumentas, o ne vien korpusas.

Vertė profesionalui

Aukšta kaina, reta medžiaga ar rankų darbas gali turėti kolekcinę ir estetinę vertę. Profesinei vertei svarbiau: mechanikos patikimumas, platus naudojamas derinimo diapazonas, nuoseklus atsakas, kokybiškos briaunos ir įduba, lengva priežiūra bei garsas, kuris veikia konkrečioje muzikinėje situacijoje.